Meilė Lukšienė apie tautinės Mokyklos kūrimą

Visi suvokiame, kad kelias į suverenumą eina ne vien per ekonomiką bei politiką, bet ir per Žmogų. Esminis Jo pasikeitimas, pribrendimas Laisvei, demokratijai. Jo dorovinis lygmuo. Jo nuovokumas apie savosios Kultūros visumos raidos kryptis ir santykį su Pasauliu, jo kūrybiškumas ir angažuotumas Tautos ir Žmonijos reikalams yra būtinoji sąlyga bendram tikslui pasiekti. Tokį Žmogų galime išsiugdyti sutelktinėmis Mokyklos ir visuomenės (kartu su Šeima) pastangomis. Šių veiksnių neįmanoma vienų nuo kitų atskirti.

Jeigu norime savarankiškai gyventi ir tvarkytis, turime sukurti Mūsų Kultūros tradicijas ir poreikius atitinkančią švietimo sistemą, kur kiekviena grandis tikslingai būtų suderinta su kitomis, kur ugdytojas ir ugdomasis gebėtų suvokti savojo krašto poreikius ir savo paties Pareigas ir gebėjimus. Tą laikotarpį išgyveno Nepriklausoma Lietuva. Ji siuntė Žmones pasimokyti ir pasidairyti į kitas šalis, kvietėsi patarėjų (pvz., suomį prof. Niemį), dėstytojų. Sunkus buvo metas. Ne lengvesnė padėtis ir dabar. Tiesa, turime kur kas daugiau inteligentijos, daugiau visų sričių patyrusių Žmonių, bet ir švietimo sistema, ir gyvenimo poreikiai kur kas sudėtingesni, o čia dar kaip rūdys įsiėdę inercija, vergiškumas, pažeistas dorovinis daugelio Mūsų pagrindas. Užsisklendėme siauroje specializacijoje, nematydami daugybės visuomenės negalavimų – taip buvo lengviau gyventi. Ne veltui šiandien rašoma, kad turime gydančių specialistų, o trūksta gydytojų, turime gerų Mokytojų dalykininkų, o trūksta pedagogų. Štai ir klausimas, kokia turi būti įvairių pakopų Mokyklų sistemos struktūra, kad visa sistema efektyviai, darniai veiktų?


Antroji, nuo pirmosios neatsiejama problema :– tai ugdymo (ne vien mokymo!) turinio ir jo struktūros problema. Turime realiai ir kartu skvarbiai žvelgdami pirmyn įvertinti, kokia Mūsų materialinės ir dvasinės Kultūros dabartinė padėtis, kokie trūkumai, kuo Mes stiprūs, kuo silpni, ir tai padaryti, lyginant su artimiausių kaimynų ir pasauline Kultūra. Kokie išsilavinimo ir Dorovės pagrindai turi būti kiekvieno sveiko, jauno Žmogaus, kad jis galėtų sėkmingai pasirinkti diferencijuoto ar profesinio lavinimosi kryptį, kad būtų tiek išprusęs, jog, reikalui esant, gebėtų persikvalifikuoti? Paslankus savo Gyvenimo kelio modeliavimas šiandien yra ne tik psichologinė-pedagoginė, bet ir ekonominė problema. Ypač mažai Tautai. Neturime teisės grūsti į kurią nors profesiją dar nesubrendusių Vaikų, kaip tai darėme ligi šiol, negalime švaistytis ir ištekliais nuolatinėms jaunų Žmonių priverstinio pasirinkimo klaidoms taisyti. Eidama į savarankišką Gyvenimą Europos Tautų bendrijoje, Mūsų jaunoji karta visais atžvilgiais privalės padaryti didelį šuolį į priekį. Todėl jai reikia tvirtų pagrindų (Žinių, Dorovės, charakterio). 

..šiuo metu ypač svarbu pakelti bendrą viso Mūsu jaunimo Kultūros lygi, sustiprinti jo mąslumą bei kūrybingumą. Galimybė ligi 16 metų (imtinai) mokytis gero emocinio ir turtingo intelektinio klimato aplinkoje (apie tokią Mokyklą svajojame) ne vienam Žmogui leis pašalinti nepalankios vaikystės sudarytas spragas (o kiek tokių vaikų!). Tiesa, kai kurios senas kultūros tradicijas turinčios Tautos anksti pradeda atrinkti ir skirstyti Vaikus pagal gabumus. Vargu ar tai humaniška ir demokratiška: čia dažnai lemia Šeimos socialinė padėtis. Kita vertus, minėtosios Tautos turi susiformavusi profesijų elitą, kuris išsaugo savo tęstinumą, kartu tradicinę, lėtai kintančia visuomenės struktūrą. Mūsų padėtis visai kita.
Šalia ugdymo struktūros dar svarbesnis jos vidinis turinys, jis lemia kultūrinę bei politinę orientaciją. Tai liečia visų tipų ugdymo institucijas, vienas mažiau, kitas daugiau. Senajame Mokyklos mokymo turinyje buvo daug spragų. Laikas reikalauja iš kiekvieno nemaža tvirtų, kokybiškų žinių ir gebėjimo tikslingai, kūrybiškai jomis naudotis. O jaunimas beveik visu tipų Mokyklose perkrautas, ypač paaugliai. Šiuo atžvilgiu esame daug kur peržengę leistinas Sveikatai ribas. Kaip suderinti tas dvi priešingybes? Naujoji Mokyklos kryptis siūlo tai padaryti integravimo būdu. Tai daugiau nei tarpdalykiniai ryšiai, apie kuriuos daug kalbėta, bet maža nuveikta. Integruojant artimas mokslo sritis, o kartais ir tolimesnes, reikia didelio, sunkaus parengiamojo Darbo, didelės dalykinės (mokslinės ir pedagoginės) kvalifikacijos. Ypač keblu rasti idealią tarp būtiniausių konkrečių atskiros mokslo šakos faktų ir apibendrinimų, ryšių nusakymų. Lengva nuslysti arba į faktografiją-empirizmą, arba dažnai nepasirengusiam protui kimšti ne visai suvokiamas abstrakcijas.
Čia tik paliesti keli mūsų būsimos mokyklos pertvarkos klausimai. Kartais ima baimė, kad ji nenuslystų paviršiumi, vienus šūkius pakeitusi kitais, o ugdymo pagrindų nepalietusi. Šitam posūkiui reikia daug geranoriškų, bet kartu ir kompetentingų, disciplinuotų, kūrybingų Žmonių. Darbas, kiekvienam prasideda su šia diena klasėje, Mokytojų kambaryje, būreliuose, švietimo skyriuose, Švietimo ministerijoje, plačioje Mokytojų sąjūdžio veikloje ir t. t. Tačiau būtina bendra kryptis, reikia švietimo sistemos pakopų perimamumo ir nuolatinumo dermės, kad siekiamoje įvairovėje būtų bendri švietimo pastato pamatai, kad neiškriktume į visas šalis kas sau.
Norint tikslingai ir darniai kurti viso švietimo ir kurios nors atskiros jo pakopos turinio kryptį ar atsakyti į daugybę kitų iškylančių naujų, neįprastų klausimų, reikia konceptualaus visos sistemos vaizdinio. Mes dažnai dar galvojame senomis sąvokomis, auklėjimą praktiškai atskyrę nuo mokymo, suskaidę dalykus. Iš čia daug nesusipratimų, tiesiog nesusikalbėjimo. Tai trukdo sėkmingai dirbti.

Komentarų nėra: