DARNOS DIDVALSTYBĖ: Sergejaus Lazarevo Karmos teorija apie Meilę, dvasingumą, Sveikatą ir Šeimą

Kosmosas. Priežastis-pasekmė

Visata yra sukurta iš Meilės, ir joje viskas yra Viena. Čia viskas susiję, todėl viskam yra priežastys ir viskam yra pasekmės. Viskas eina ciklais ir viskas pulsuoja. Vyksta nuolatinis subtilių struktūrų virsmas mažiau subtiliomis ir atvirkščiai. Šiuo metu materialioje plotmėje Mūsų Visata plečiasi. Tačiau pačioj subtiliausioje plotmėje niekada neišėjo iš Taško. Jame visos priežastys ir visos pasekmės visada yra ir visada bus suglaudintos į viena.
Viskas Kosmose yra susieta priežastimis ir pasekmėmis, t.y. viskas turi savo Karmą. Turi karmą ir Akmuo, ir gėlė, ir gyvūnas, ir Žmogus, miestas, šalis, Žmonija, ir Žemė, ir Saulė, ir Paukščių takas ir visa kita. Žmogaus karmą nulemia jo elgsena: tiek grubioje (fizinėje), tiek ir pačiose subtiliausiose sferose (jausmų, minčių, dvasingumo ir kt.). Visi visų gyvenimų jutimai, sprendimai, pasirinkimai, poelgiai yra užrašyti subtilioje sferoje, kuri kai kuriuose šaltiniuose vadinama Akašos įrašais.
Subtilių lygmenų energo-informacinės struktūros tarnauja kaip programa, nusakanti, kas ir kaip vyks mažiau subtilioje (materialesnėje) plotmėje. Energetiniai, informaciniai, jausminiai, mintiniai lygmenys turi priežastinę viršenybę prieš materialųjį. Grubiai tariant, mintys nulemia veiksmus, jausmai nulemia mintis, jausmus nulemia giluminės pasąmonės struktūros, jas valdo dar platesnės Žmonijos Sąmonės struktūros, kurias valdo Kosminės struktūros ir taip toliau — iki Begalybės.
Kai priežastys ir pasekmės leidžiasi į žemesnius lygmenis, gaunasi, kad jos išsiskleidžia ašyje, kuri vadinama Laiku. Kadangi matoma ir nematoma Visata sudaryta iš daugelio lygmenų, tai laikas yra daugiamatis ir nevienakryptis. Subtiliuose lygmenyse laikas eina kita kryptimi nei materialiame, todėl ateities numatymas vyksta ne per protą (kuris prisirišęs prie materialiojo laiko suvokimo), o per jutimus, t.y. pasąmonę, kuri stebi vyksmą subtilesnėse sferose. Žmoguje jutimus užgožia protas, todėl nuojauta labai silpna — priešingai, nei pas gyvūnus.
Aiškiaregiai ir ekstrasensai, kaip ir pats Lazarevas, pirmiausiai mato subtilių laukų iškraipymus, ir, remdamiesi turimom žiniom, pagal juos sprendžia apie Karmą, t.y. kokios tų iškraipymų priežastys, ir kokios bus pasekmės. Todėl galima sakyti, kad mato ryšius tarp priežasties ir pasekmės, t.y. mato Karmą. Vadinasi, gali įžvelgti dėsningumus, formuluoti modelius, teorijas, jas tikrinti ir tobulinti. Pasak paties Lazarevo, jo, kaip tyrėjo, kuris nori suprasti Pasaulį, svarbiausias uždavinys būtent ir yra — sukurti Sistemą, t.y. veikiančią Karmos teoriją.
Subtiliose sferose laikas yra suspaustas ta prasme, kad pasekmė yra daug arčiau priežasties, o tai padeda matyti daug platesnį vaizdą, nei buvojant vien fizinėje tikrovėje, kur reikia nugyventi nemažai laiko, kol pamatai, kokie sprendimai/poelgiai duoda kokias pasekmes. Suspausto laiko sferose galima matyti problemas prieš joms realizuojantis materialybėje (materialioje realybėje). Taip pat galima matyti tų iškraipymų priežastis, kaip toli laike ir kaip giliai gyvenimų raizgalynėje jie bebūtų. Būtent tai ir yra Karmos diagnostika.
Materiali tikrovė yra inertiška, bet ji pavaldi subtilesnių sferų programoms. Jei kalbėsim apie Žmogų, tai ne ligos iškraipo biolaukus, o pagal iškraipytus laukus galima spręsti apie ligos (ir kitų problemų) artėjimą. Mintis, programa eina pirma, o veiksmas, t.y. rezultatas fizinėje sferoje, seka po to. Sekant šia analogija (ir remiantis daugelio metų stebėjimais), tampa akivaizdu, kad, turint išmanymą apie subtilias struktūras, suprantant tų programų realizavimosi dėsnius, yra įmanoma subtilias struktūras paveikti taip, kad materiali ateitis pasikeistų pageidaujama linkme. Priežasties ir pasekmės kilpų ištiesinimas ir mazgų atlaisvinimas vadinamas karmos valymu. Žmonės su švaria karma gyvena daug laisviau, nei tie su komplikuota ir suvelta karma; tada iš šono atrodo, kad viskas vyksta pagal jų norą ir užmanymą. O iš tikrųjų, jie tiesiog žino, ko norėti ir kaip norėti.

Žmogus

Žmogus yra Dvasia — nesunaikinama, nesugadinama ir amžina Dievo kibirkštis; Žmogus turi Sielą — informacinę struktūrą, kurioje užrašytos visos priežastys ir pasekmės nuo jos Sukūrimo; ir dar Žmogus protarpiais turi materialų kūną, su kuriuo gali dirbti, kurti, patirti malonumus, kentėti, atlaikyti išbandymus, mokytis, tobulėti.
Žmogaus egzistencijos tikslas yra veržtis į dieviškumą ir išmokti auginti ir išsaugoti dieviškumą savyje (t.y. Meilę Dievui), kas benutiktų. Žmonija, kaip rūšis, vystosi bangomis. Nereiktų painioti su Darvino evoliucija, nes čia veikia žymiai subtilesni procesai nei natūrali atranka. Kur kas tikresnis orientyras būtų naujų Išminties sistemų ir Didžiųjų Mokytojų atėjimas, o taip pat didieji karai, epidemijos ir kataklizmai. Sekantis reikšmingas Žmogaus vystymosi fazė — sugebėjimas išgyventi visiškai nepriklausomai nuo aplinkos sąlygų, Gyvybę palaikant subtiliomis energijomis ir save įprasminant besąlyginės Meilės skleidimu.
Žmogus, kaip ir viskas Kosmose, yra nuolatiniame sraute subtilių energijų. Žmogaus misija yra tarnauti tobulu transformatoriumi ir laidininku, kad per save nuleistų subtilias ir subtiliausias (dieviškas) energijas į materialią plotmę. Todėl išmintingas Žmogus jokių energijų neužlaiko sau, o tik priima, perkeičia ir atiduoda. Kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau gauni.
Energijos atidavimas gali būti ir fizinio darbo, ir sporto, ir kūrybos, ir bendravimo, ir teigiamų emocijų skleidimo, ir teisingos kovos, ir tarnystės, ir Maldos, ir laiminimo, ir kitokiomis formomis. Užvis svarbiausia — viską daryti su Meile. Jei nėra Meilės, dažnai neverta net pradėti, nes arba nesiseks, arba rezultatas bus menkas ir laikinas.
Kad pralaidumas būtų geras, Žmogus turi būti skaidrus. Turi būti skaidrus Sielos, Dvasios ir Kūno lygmenyje, būtent šita eilės tvarka, nes būtent taip eina Kosminė energija. Kiekviename iš šių lygmenų slypi tam tikros silpnybės, tam tikri prisirišimai, tam tikri “šlakai”, kuriuos Žmogus turi laisva Valia, su Meile ir supratimu, paleisti.
Žmogaus Sveikata ir viskas Gyvenime išplaukia iš jo Pasaulio sampratos. Nuo jos priklauso jausena. Nuo jausenos priklauso mintys. Nuo minčių priklauso sprendimai. Nuo sprendimų priklauso veiksmai.
Sampratos didžiąja dalimi eina iš pasąmonės, t.y. iš Sielos, kurioje surašyta Mūsų visų Gyvenimų patirtys ir išvados. Savo likimą galima valdyti keičiant sampratas. Kad sampratos keistųsi, turi įvykti poslinkiai Sieloje. Žmogus gali juos vykdyti sąmoningai arba laukti, kol Gyvenimas jį privers. Jei Žmogus reikiama linkme nesikeičia net verčiamas, tai miršta.

Išbandymai. Auklėjimo programos

Visatoje atsitiktinumų nėra, absoliučiai viskas veikia pagal Dievo Valią (t.y. Kosminius Dėsnius), o pirminė visų priežasčių priežastis yra Dievas. Tai, ką patiriam žmogiškam Gyvenime, vienaip ar kitaip visada išplaukia iš Mūsų pasirinkimų, iš Mūsų Laisvos valios. Visų žemiškų vargų pradžia yra ten, kur pasirinkom negyventi absoliučioje Darnoje su Kosmoso Tvarka.
Jei gyventume, mąstytume, jaustume tiksliai pagal Dievo valią, tai jokių kančių nereikėtų. Bet kadangi turime gyvulišką prigimtį, ir nesame jos galutinai įveikę, tai esame auklėjami, kad įtvirtintume savyje teisingas nuostatas ir darytume teisingus pasirinkimus, nesvarbu kas. Viskas Gyvenime yra išbandymai, kurie kartojasi ir kartojasi, kartais eina iš Gyvenimo į Gyvenimą, kol išmokstam auginti ir išsaugoti Meilę — kiek bekentėtume, ką beprarastume, kas beįvyktų.
Visata yra sukurta iš Meilės. Kas veikia be Meilės, su agresija, kokia rafinuota ji bebūtų, tas veikia prieš Visatą. Pagal neteisingas sampratas gyvenantis Žmogus energijos gauna tik tiek, kad išgyventų. Judėjimui, Darbui, Kūrybai, bendravimui jėgų nelieka. Taigi, toks Žmogus bus stabdomas — iš pradžių nepatogiomis situacijomis, paskui galimybių suvaržymais, kūrybiškumo praradimu, nesutarimais su artimaisiais, ligomis ir mirtimi.
Gavus išbandymą, žmogui yra du keliai: arba priimti situaciją su Meile ir taip padaryti poslinkį Sąmonėje, t.y. patobulėti ARBA situaciją atmesti, atsistoti prieš ją frontu, agresyviai, o tai jau yra nuopolis, kuris bus stabdomas.
Apvalymas per kančią dažniausiai eina ne kaip bausmė už praeities klaidas, o kaip parengimas naujam subtilios energijos antplūdžiui. Jei tas energijas gautume nespėję apsivalyti, tai rizikuotume patirti rimtus fizinius pakenkimus. Yra pastebėta, kad naujai įšventinti vienuoliai, kurie dar nėra spėję atsilaisvinti nuo žmogiškų silpnybių ir iki reikiamo lygio nuskaidrėti, bet intensyviomis Maldomis prisiprašo didelio antplūdžio dvasinės energijos, tai neretas atsiduria ligoninėje. Kaip taisyklė — psichiatrinėje, — nes dar nebūna deramai pažeminę savo Sąmonės. O bendra taisyklė yra tokia, kad kuo didesnį išbandymą Žmogus atlaiko neprarasdamas Meilės, tuo galingesnis energijos srautas jam paduodamas. Su energijom gali ateiti nepaprastas įkvėpimas, entuziazmas, polėkis, charizma, atsiverti nepaprasti sugebėjimai ir galios. Jei tai gautume kol dar nesame savyje užtvirtinę teisingų intencijų ir gebėjimo mylėti, tai būtume labai pavojingi. Todėl Mūsų Dorybės pirmiausiai išbandomos gundymais ir kančiomis.
Visi Žmonės, kuriuos sutinkam Gyvenime, yra tam, kad prisidėtų prie Mūsų išbandymams reikalingų sąlygų sukūrimo. Nėra nei vieno kalto ir nei vieno iki galo teisaus. Jei kaltinam kitą, reiškia stokojam Meilės ir supratimo, reiškia skleidžiam agresiją, reiškia norim naikinti. O jei kaltinam save, reiškia neigiam Dievo Valią, nepriimam Visatos dėsnių ir atmetam savo Likimą. Abiem atvejais tai yra agresija, kitaip tariant, naikinimo programų leidimas į aplinką. Teisingas sprendimas yra nenuovokų Žmogų (ar Vaiką) pirmiausiai sudrausminti, o tada, jei tai svetimas Žmogus, tai galima nuo jo atsiriboti, o jei savas, tai būtina imtis jį auklėti (ir auklėtis patiems). Bet kuriuo atveju, vidujai būtina išsaugoti Meilę, net jei išoriškai esam priversti elgtis griežtai ir grubiai.
Mirtis Žmogui duota kaip vožtuvas, kaip saugiklis, kad Žmogus neteisingomis nuostatomis ir agresyvia Sąmone nepakenktų savo ir kitų subtiliosioms struktūroms. Toks stabdymas reikalingas dėl to, kad subtiliose sferose visi ir viskas esame susiję. Verta paminėti, kad mirtimi problema neišsprendžiama, nes agresyvios naikinimo programos ne tik kad pereina į tolesnius Gyvenimus, bet ir yra perduodamos palikuonims, potencialiai — per daugelį kartų.

Dvasingumas. Religija

Religija yra priemonė, padedanti siekti dvasingumo. Tai yra orientyras, bet ne tikslas. Prie dvasingumo galima prisirišti taip pačiai, kaip ir prie bet kokios silpnybės. Dvasingumas greitai veda į teisuoliškumą ir puikybę. Vienas ženklų, kad stringam dvasingume (t.y. nepakylam iki Meilės) yra tas, kad pabrėžtinai netvarkingai, nepadoriai pradeda elgtis artimieji.
Žmogus turi siekti ne dvasingumo, o dieviškumo, t.y. turi auginti, saugoti ir skleisti Meilę, ir paleisti tai, kas kūniška ir materialu. Visa kita yra antraeiliai ir trečiaeiliai dalykai. Tai nereiškia, kad reikia neigti kūną ir materialines gėrybes. “Neprisirišti” reiškia tų dalykų nekelti į pirmą vietą.
Pamaldumas nėra pakaitalas Meilei. Meilei nėra jokio pakaitalo. Su laiku, Gyvenimas po Gyvenimo, kiekvienas turėsim išmokti mylėti. Pamaldus (“dievotas”?) Žmogus gali būti visiškai nedvasingas — jei nusižengi didžiausiuose dalykuose (Meilėje), tai visai nesvarbu, kiek smulkių nurodymų ir ritualų laikaisi. O nereligingas Žmogus gali būti net labai dvasingas — tiesiog tokiu atveju jo tikėjimas yra intuityvus, pasąmoningas.
Dievobaimingumas yra sąvoka iš atgyvenusios religijos — judaizmo. Dabar tokio dalyko reikia tik kūniškiems, žemos Sąmonės Žmonėms, kurie kitokios tvarkos, kaip tik prievartinė bausmių sistema, nesupranta. Jėzaus žinia yra ta, kad Dievas yra Tėvas, Dievas yra Meilė, o Meilės bijoti nereikia.
Karmos teorija paaiškina, kad visą skausmą ir kančią Žmonės prisitraukia patys, — per silpnumą ir neišmanymą, — kai prisidaro klaidų ir būna sugrumdyti to, kas krikščionybėje vadinama Dievo Teisingumu. Dievas ne baudžia, o tik kreipia Mus į Meilę.
Nuodėmė yra nusižengimas Kosmoso dėsniams. Kosmoso dėsniai labai koncentruotai užrašyti Dekaloge (dešimtyje Dievo įsakymų), bet nei Bažnyčia, nei jokia kita organizacija, nei joks pavienis asmuo neturi monopolio Kosminei Išminčiai.
Žmogus, kuris meldžiasi neatsikratęs prisirišimų, pasąmoningai meldžia to, prie ko yra prisirišęs. Todėl kol Žmogus nėra vidujai laisvas nuo žemiškų dalykų, tol nesvarbu, kokiais Žodžiais kreipiasi į Dievą, rezultate gaus tai, ko pasąmoningai nori. Todėl į Dievą derėtų kreiptis tik stipriai išsivalius. O geriausia Malda — tai ne šiaip dorovingas Gyvenimas, bet sąmoningas ir nenutrūkstamas veržimasis į Meilę.

Sveikata. Apsiribojimas

Liga yra reakcija į susikaupusią agresiją. Agresija yra neteisingai priimtas stresas/konfliktas, kai nusistatom gynybai. Skausmas yra energijos nutekėjimas, kuris turi būti kompensuojamas nukreipiant energiją iš gilesnių klodų (iš Sielos). Einant energijai, Siela skaidrėja. Jei skausmas nepakeliamas, reikia gerti nuskausminamuosius, nes tada agresija jau būna instinkto lygmeny ir nebevaldoma. O sergant reikia atsidėti Maldai ir Meilės sutelkimui. Dirbti ir veikti reikia kuo mažiau, nes liga būtent ir yra kūno bei žemiškų reikalų pažeminimas, priminimas atsilaisvinti nuo jų.
Žmogaus kūno energetika silpniausia 4 val. ryto, bet tada stipriausia Dvasios enegetika. Todėl nuo 4 iki 6 ryto yra palankiausias laikas Maldai ir dvasinėms praktikoms. Po to reikia pavaikščioti, bent po kambarį, kad įsijungtų vidaus organų veikla. Pusryčiauti geriausia po Maldos ir pasivaikščiojimo, nes tada būna išjudinti vidiniai energijos resursai, ir tik tada turim subtilios energijos, kuri reikalinga materialios energijos (maisto) įsisavinimui. Nustojus valgyti mėsą, sutaupoma daug energijos, kuri šiaip jau būtų sunaudota virškinimui.
Šiluma ir maistas duoda iliuziją, kad svarbiausia energija ateina iš fizinės aplinkos, per kūną. Tačiau iš tikrųjų per kūniškus malonumus (delikatesai, desertai, kava, seksas, sportas) prisirišam prie kūno, kaip prie pagrindinio malonumo šaltinio ir tenkinimosi priemonės. Per aplinkinių dėmesį, Pagarbą randasi svarbumo, teisumo, pranašumo jausmas ir įtikėjimas, kad Mūsų tikslas — būti sociume. Tame yra Tiesos, bet slypi didelis pavojus, nes svarbiausias energijos šaltinis yra Dievas, didžiausias ir nepranokstamas malonumas yra jungimasis su Dievu, o svarbiausia Pareiga — viską, ką darom, daryti su Meile, Garbės ir šlovės nesureikšminant ir prie jos nesirišant.
Vartojant alkoholį, narkotikus kūnas išmeta didelį kiekį energijos. Šiaip jau energijos apytaka yra gerai, bet, šiuo atveju, atidavimas vyksta prievartaujant kūną ir nedalyvaujant Sąmonei (ar labai menkai dalyvaujant), ir visai nedalyvaujant Sielai. Taip ištaškyta energija nepapildoma iš Sielos bei Dvasios rezervų ir rezultate Žmogus išsenka tiek fiziškai, tiek psichiškai, tiek dvasiškai.
Atsiribodami nuo kūno per badavimą, susilaikymą, kūniškas energijas pakeliam energijos į Sielos lygmenį. Ligos, kur badavimas pavojingas, reiškia rimtas problemas Sielos lygmenyje, kurias tvarkyti per kūną nebeveiksminga — reikia tvarkytis Sieloje.
Atsiribodami nuo Sielos malonumų (teisumo, teisingumo, pranašumo jausmas, bendravimo malonumas, estetinis tenkinimasis, džiūgavimas, ateities planavimas ir pan.) apvalom Sielą ir nukreipiam energiją į Dvasios lygmenį.
Tenkinimasis dvasiniame lygmenyje — tai jautimasis mylimu ir saugomu Aukštesniųjų jėgų. Toks Meilės ėmimas yra dvasinis vartotojiškumas, kuriame galima užstrigti. Nuo šito užstrigimo esame laisvinami tuo, kad kartais pasijuntame visiškai Dievo apleisti. Jei net ir tada išsaugome Meilę, tai atrandam savo esmingiausią prigimtį ir galutinį panašumą su Dievu — atrandam, kad esam amžina Meilės kibirkštis. Supratimas, kad Dvasios lygmenyje neturime nieko pažeidžiamo, kad nėra prasmės saugoti ir ginti to, kas amžina, padeda atsikratyti subtiliausiame lygmenyje tūnančio agresyvumo. O supratimas, kad giliausia prigimtimi patys esame Meilė, padeda įsisąmoninti, kad nesame vien jos perdavėjai, ir juo labiau neturime teisės vien tik vartoti. Aukščiausia Laimė — ne būti mylimam, o mylėti.

Santykiai Šeimoje

Žmonės susieina į vieną Šeimą tam, kad vienas kitą papildytų, auklėtų ir brandintų. Jei Žmonės Šeimą kuria su įsitikinimu, kad iš to turės vien malonumą ir neišsemiamą žmogišką Laimę, tai jų neabejotinai laukia nusivylimas — ir vienas kitu, ir Pasauliu. Toks rezultatas gaunasi savaime, kai neteisingai suprantami santykiai ir Gyvenimas apskritai — Gyvenime džiaugsmas ir vargas visada šalia, ir tik Meilė leidžia ir tą ir tą teisingai priimti. Tai ir yra dvasinio tobulėjimo esmė — per Meilę pranokti priešybes ir įžengti į aukštesnę vienovę.
Idealius santykius gali turėti tik mokantys teisingai mylėti. O absoliuti dauguma Žmonių gyvena Šeimoje tam ir taip, kad išmoktų įveikinėti konfliktus neprarasdami Meilės. Todėl kaip spręsti konfliktus turim mokytis ir mokomės jau nuo vaikystės — mokomės kalbėtis, išsakyti lūkesčius, ieškoti kompromisų, mokyti ir ugdyti kitą, keistis patys, o taip pat apriboti savo poreikius bei reikalavimus.
Jei imam idealizuoti ir dievinti partnerį, tai labai išauga rizika jį prarasti. Nes dievinti galima tik Dievą. Prarandam viską, ką mylim labiau už Dievą. Santuokos sakramentas yra priminimas, kad tarp dviejų Žmonių visada stovi Dievas, kad tai Jis juos suvedė, ir kad sutuoktiniai negali suaugti betarpiškai.
Jei poros santykių problemos sprendžiamos tik lovoje, tai reiškia, kad bendrauti jie moka tik instinktų lygmenyje. Tokia Šeima negali būti laiminga, nes bendrauti ir spręsti klausimus reikia ne tik kūno, bet ir Sielos bei Dvasios lygmenyje.
Nežabotas geidulingumas, net jei Šeimoje, veda į impotenciją, ginekologines ligas ir nevaisingumą. Visame kame turi būti saikas, pasirengimas apsiriboti, ir sugebėjimas energijas kelti į kuo subtilesnį lygį.
Jei Moteris nekenčia Vyro, (net jei viso labo tik jaučiasi geresnė, vertesnė, protingesnė už jį), tai subtiliame lygmenyje ta agresija užgriūva nuosavus Vaikus, ypač berniukus. Tokiu atveju galimas nevaisingumas, persileidimai, apsigimimai — ypač autizmas, protinis atsilikimas. Tokiais atvejais neretai pasitaiko fizinė agresija iš Vyro pusės — taip Vyras sumenkina Žmonos puikybę ir tuo apsaugo Vaikus nuo galimų naikinimo programų.
Žmona ir Vyras nuolat leidžiasi į priešybes, kad kompensuotų nukrypimus partnerio įsitikinimuose, prisirišimuose, idealuose. Pavyzdžiui, jei Žmona rišasi prie dvasingumo, Vyras metasi į girtuoklystes, pasileidimą. Jei Vyras metasi į godumą ir darboholizmą, Žmona tampa labai išlaidi ir įnoringa. Jei Žmona ištikimybę laiko svarbiausiu dalyku Gyvenime — neretai atsiranda meilužė.