Jonas Gervė ir jo Žemės bei Žmogaus evoliucijos teorija

Rusijoje gyvenęs ir dirbęs Lietuvių mokslininkas akademikas Jonas Gervė (1939-2003 m.) prieš keturis dešimtmečius iškėlė sau užduotį – sujungti visą Žmonijos dvasinį ir mokslinį palikimą į vieningą dialektinę koncepciją. Vieninga Jono Gervės dialektinė koncepcija apima bendrinius Visatos sąrangos principus ir, anot jo paties, suteikia aiškų supratimą apie Žmogaus ir Gamtos sąveiką bei evoliuciją. Visa informacija, kurią akademikas surinko per savo Darbo karjerą yra kruopščiai patikrinta ir ištirta remiantis fizikos, chemijos, matematikos dėsniais. Šio naujo mokslo pamatams sukurti prireikė 12 metų. 

Jonas Gervė buvo trijų tarptautinių akademijų – Informatizavimo, Energinių informacinių mokslų ir Nepriklausomų ekspertų – narys. Tačiau pačiam mokslininkui – kukliam, paprastam, išmintingam ir unikalių savybių turinčiam Žmogui – nereikėjo nei mokslo laipsnių, nei vardų. Jo tikslas – gyventi Žemėje kartu su tokiais, kaip ir jis: laisvais, gražiais ir laimingais Žmonėmis. Ko reikia Žmogui, kad jis būtų laimingas? Štai J. Gervės atsakymas: „Mes laisvi, gražūs ir laimingi tik tuomet, kai  atsiskleidžia visos savybės, kuriomis Mus apdovanojo Gamta.“ 
Pasak Gervės ir jo mokinių, Žemės Žmonių civilizacijai gresia rimtas pavojus išnykti. Bemaž kiekviena Mūsų visuomenės veiklos sritis apimta krizės. Tai ne tik aštrios ekologinės, energijos išteklių problemos, bet ir daugybę kitų. Ir dėl to nereikia kaltinti šalių vyriausybių. Seniai žinoma: kokie Žmonės, tokia ir valdžia. Didžiausia Žmonijos grėsmė – Žmonių degradavimas. Tokios tendencijos požymiai itin ryškūs. O paskutiniai įvykiai Ukrainoje parodė, kad dalis Žmonių jau virto dvikojais padarais, praradusiais visas žmogiškas savybes. 

Gervės pasekėjai žemiau užsimena apie tokios padėties priežastis, taip pat siūlo būdą šiai padėčiai pakeisti.

Žmogaus esmę sudaro jo Sąmonė. O ji per ilgą laiką buvo taip iškreipta ir sugniuždyta, kad Žmogus jau nebežino (ir nenori žinoti) nei kas jis, nei dėl ko gyvena. Tai ką reikėtų daryti? Įvairūs raginimai ir šūkiai, kaip kad „Pasaulį išgelbės Grožis“ nieko neduos. Vien Grožis Pasaulio neišgelbės. Gamtos, Žmogaus Grožis trypiamas jau tūkstančius metų. O pastaraisiais metais ši destrukcinė veikla įgavo itin iškreiptas formas, kėsinamasi pakeisti turinčias labai gilias prigimtines Žmogaus šaknis, sugriauti Šeimos instituciją. Įteisinto smurto aukomis jau tampa net Vaikai! Tai kaip priversti padėtį keistis?

Štai čia ir yra svarbiausia esmė. Gervės mokinių įsitikinimu, yra vienintelė išeitis – keistis tiems, kuriems dar rūpi Žemės, Lietuvos, jų artimų Žmonių, Vaikų ir Vaikaičių likimas. O juos keistis, evoliucionuoti ir atskleisti visas savo prigimtines (ir unikalias) savybes paskatins Mūsų tautiečio J. Gervės mokslas, jo sukurtos metodikos. Išlavintos Sąmonės Žmogus, susigrąžinęs visas kadaise turėtas savybes ir įgijęs naujų, gali nesunkiai daryti įtaką Gamtos ir visuomenės procesams, juos valdyti, t.y., būti, gal net neformaliąja, bet valdžia. („Valdžia“ – viena iš J. Gervės mokslo sąvokų.) Jei tokių Žmonių bus pakankamai daug, jie ir lems ne tik Lietuvos, bet ir Pasaulio likimą. Alternatyva nekelia abejonių – Žmonijos žlugimas ir Žmogaus kaip biologinės rūšies išnykimas.

Visa milžiniška J. Gervės mokslo apimtis (apie 2000 val. paskaitų) sudaro darnią neprieštaringą Žinių visumą, kuri apima viso Mūsų Pasaulio evoliuciją nuo pat jos pradinio etapo. Pažinimo keliu žengė ir žengia daugelis, tačiau nė vienam mokymui, o ypač oficialiajam mokslui, nepavyko sukurti visa apimančios Žinių sistemos. J. Gervės mokslo pagrindą sudaro formalizuoti dialektikos dėsnių kriterijai bei materijos judėjimo dėsniai. Gautos Žinios verčia kitaip žvelgti į fizikos, chemijos, biologijos, medicinos, geologijos mokslus, atskleidžia šimtmečių ir tūkstantmečių senumo paslaptis, aiškina faktus, kurių tradicinis mokslas, nepajėgdamas jų suprasti, ignoruoja. J. Gervės Žinių šaltinis – visa Gamta, kuri yra tarsi didžiulė biblioteka su įvairiomis tiesioginės informacijos prieigomis. J. Gervė, kaip mokslininkas, gautą informaciją kruopščiai ir visapusiškai ištyrinėdavo ir tikrindavo, o suvokta ji jau virsdavo Žiniomis. Šio mokslo pagrindu ir buvo sukurtos Žmogaus tobulėjimo, Pasaulio valdymo bei visos kitos metodikos. Jas lygindami su iki šiol buvusiomis, paaiškėja, kurioje vietoje ir kodėl jos yra ribotos ar net žalingos. J. Gervė ypač akcentuoja vieną esminį evoliucijos aspektą: Žmogus su Gamta turi sudaryti vieną visumą. Gavęs iš Gamtos energijos, ją panaudojęs ir sukūręs ką nors naujo, Žmogus savo Kūrybos vaisių turi grąžinti Gamtai, kad ir ši galėtų evoliucionuoti, o Žmogui vėl pateikti ką nors naujo. Jei tokios evoliucinės simbiozės nebus, Gamta anksčiau ar vėliau pašalins Žmoniją iš ateities.

J. Gervė pateikia daug įvairios informacijos, kuri pradedantiems studijuoti jo mokslą atrodo neįtikėtina. Sąmonė ir Gyvybė – visuotinai paplitusios Pasaulio savybės, o jo esmė – evoliucija. Sąmonę turi visi Pasaulio objektai ir subjektai, kurie sudaro tam tikrą tarpusavio hierarchiją. Kokią vietą šioje hierarchijoje užima Žmogus? Pasirodo, Žmogus buvo Gamtos sumanytas kaip itin tobulas jos Kūrinys ir buvo kuriamas labai ilgą laiką (dar gerokai iki Saulės sistemos su Žeme atsiradimo). Paskutiniuoju etapu dabartinį Žmogų pagimdė Žemė, kurios vaidmuo šiame milžiniškame Pasaulyje irgi yra unikalus. Taip, šiuo metu Žmogus toli gražu neatrodo kaip tobulas Gamtos Kūrinys. Ir tam yra savų priežasčių. J. Gervė pasakoja apie vadinamą „slopinimo sistemą“ – Žemėje ir kosmose veikiančias tamsiąsias destrukcines jėgas, kurios pretenduoja į unikalią Žmogaus vietą Žemėje. Kaip tą vietą užimti? Radikaliausias būdas – sunaikinti Žmoniją. Tačiau, kad Žmonijos naikinimas atrodytų kaip natūralus procesas, reikia visomis priemonėmis nuslopinti Žmonių Sąmonę. Taigi, Žmonija turi daugybę priešų: čia ir įvairiausios bekūnės būtybės, angelai, Dievai, ir nežemiškos civilizacijos, o jie visi Žemėje turi savų interesų. Todėl evoliucijos kelyje Žmogus gali remtis tik savimi, Žeme ir Gamta. Negalima pasitikėti iš šalies primestais mokymais ir jokiais savo paslaugas siūlančiais „geradariais“. Žmonės turi prisiminti, kas jie yra iš tiesų, sugrįžti prie savo unikalios misijos šiame Pasaulyje ir aktyviai įsilieti į jo evoliucijos procesą. Kaip tą padaryti, J. Gervės mokslas duoda išsamų atsakymą.

Šiuo metu Žemėje jau vyksta pereinamieji procesai: vartotojai tampa kitokios civilizacijos Žmonėmis. Ateityje keisis ne tik Žmonės, bet ir erdvės bei materijos savybės. Naujajame Pasaulyje vėl bus vieninga Žmonija, kaip kadaise, o Žmonės galės atsiskleisti kaip Kūrėjai. Žemė (gyva sąmoninga būtybė) jau dabar renkasi tuos, kuriais galėtų remtis, kurie dar išsaugojo evoliucijai savo potencialą. Tokiems Žmonėms Gamta pirmiausia grąžins buvusias savybes ir suteiks naujų, apie dalį kurių žinome tik iš fantastinių filmų. Nemirtingumas yra viena iš tokių prigimtinių Žmogaus savybių.

Pagal J. Gervės sumanymą jo mokslas turi būti atviras visiems. Kitaip, nei buvo iki šiol, jo Žinių pagrindu nekuriamos jokios slaptos laboratorijos, uždaros organizacijos, ordinai ar sektos. Primintina, kad Mūsų visuomenėje slaptos Žinios, technologijos naudojamos valdyti Žmonėms, juos pavergti. Be abejo, slaptasis mokslas vis dar egzistuoja, bet jam jau smogtas mirtinas smūgis. Su J. Gervės mokslu susipažįsta vis daugiau Žmonių ir šis procesas jau negrįžtamas. Štai kodėl Gervės mokiniai tvirtina, kad J. Gervės mokslas yra išskirtinis reiškinys Žemės civilizacijos istorijoje. O J. Gervės bendraminčių tikslas – pereinamuoju laikotarpiu padėti Žmonėms įveikti šią evoliucijos šuolio pakopą, aktyviai dalyvauti kuriant naująjį Pasaulį ir jį valdyti pagal žmogiškus principus. 

Parengta pagal diskusijų klubo "Gaublys" informaciją

Komentarų nėra: