Vydūnas apie Šeimą ir Tautą

Iš pat pradžios, kuomet tik Žmogus atranda Žmoną, iš kurios jam pareina gaivinimas, gyvumo sukėlimo akstinai, jis pats jam nežinioms vedamas teikti, duoti, pasidalinti. Vos iškilęs iš pradinės Žmogaus būties, jis santykyj su Žmona tampa teikiančiu. Jo vidus ne tiktai ima, traukia savęspi, bet ir duodasi. Pats prityrimas tarsi sukelia davimą, dosnumą. Juo daugiau Žmogus duoda iš savo turto, juo daugiau jis gauna ir gali imtis.

Gana dažnai, ypačiai gyvenant Šeimoje, atsiranda proga, kad Žmogus negali kitaip kaip gelbėti, paguosti, rūpintis, su kitais pasilinksminti. Visa tai yra davimas. Ir Žmogus pamiršta save gana dažnai visiškai. Neima jis tiek, kiek jis duoda. Jame vien tarias: tu turi. O jis supranta, jog taip yra ir geriausia. Vargsta ir kenčia - kitų dėlei. Ir žinodamas jiems geriau, jis džiaugiasi. Pamiršta visai svetnaudybę.

Jau beveik gyvena anapus jos. Berods tai bus pirmiau tik akies mirksniai. Bet tiejie gal ilgiau nusitęsti. Ištęsia juos Šeimos ryšiai. O dar daugiau ilgina juos Giminės ir Tautos reikmenės.

Piteris Kriftas (Peter Kreeft) apie galingiausią strategiją

Pragaro strategija visada yra daugiau nei Žemės strategija. Tik vienas dalykas yra galingesnis nei pragaro strategija, ir tai – Dangaus strategija.

Keturi sargybiniai prie vartų į Laisvę

Prie visų vartų į Laisvės karalystę ("mokšą") stovi keturi sargybiniai. Tai savikontrolė, ieškojimo Dvasia, pasitenkinimas ir gera draugija. Išmintingas ieškotojas turi uoliai stengtis įgyti pastarųjų Draugystę - arba bent vieno iš jų.
<...>
Kuomet protas yra ramus, švarus, laisvas nuo iliuzijų ir haliucinacijų, nesusipainiojęs ir be troškimų, tuomet jis nieko nesiilgi ir nieko neatmeta. Tai yra savitvarda arba proto nugalėjimas - vienas iš keturių išsilaisvinimo vartus saugančių sargybinių, kuriuos minėjau anksčiau.
<...>
Savikontrolė - tai geriausias vaistas nuo visų fizinių ir psichinių ligų. Kai Žmogus valdo savo protą, net maistas atrodo skanesnis, o kai trūksta savitvardos - ir maistas apkarsta. Sielvartas nepasiekia Žmogaus, kurį saugo savikontrolės šarvai. Tas Žmogus, kuris net ir girdėdamas, liesdamas, regėdamas, uostydamas ir ragaudamas, nepaisant to, ar jam tai malonu, ar nelabai, nepuola nei žavėtis, nei nusivilti - jis yra įvadęs savikontrolę. Tas, kuris žvelgia į visus sutvėrimus vienodai ir kontroliuoja malonumo bei skausmo pojūčius, - toks Žmogus valdo save. Tas, kuris gyvendamas tarp kitų, nepasiduoda jų įtakai, kuris nejaučia susižavėjimo ar pasibjaurėjimo taip, lyg gyventų sapnuodamas, - toks Žmogus save kontroliuoja.
<...>

Vytautas Petkevičius apie Lietuvių Dabą Pasaulio kontekste

alkas.lt nuotrauka http://goo.gl/T4w1uq

http://goo.gl/T4w1uqDainų dainavimas ir tautinių rūbų dėvėjimas – tai dar ne atgimimas. Laimės ne tie, kurie daugiau Dainų žinos ar ginklų turės, o tie, kas bus dvasingesni, išspręs Kūrybos problemas visose srityse. Tuomet išgyvensime dar tūkstančius metų. Tačiau, kaip matote, Mes politizuojamės, bet nedabėjam. Yra teorija, kad šita civilizacija pasmerkta žūti, nes nebegali reprodukuoti aukštos Dvasios Dabos. Daiktas tampa religija, o Žmogus nuvertinamas, Dvasios poreikiams nebelieka laiko. Mes vis norime būti dideli bet kurioje srityje, tik ne dvasinėje, bėda tūno Mūsų mąstyme – Mes vis delsiame ir visur smarkiai pavėluojame, o tuomet pradedam skubėti. lr pralošiam. Kalbame apie tautinę Mokyklą, bet, mielieji, ar kuris žinome, kas tai yra? Separatizmas – visų Dabų kapai, Mes negalėsime išlikti, užsidarę savyje. [..]

[..] Dvasingas Žmogus sugebės atskirti, kas yra gera, kas bloga, kas jam tinka, o kas – ne. Būkime kantrūs ir nesikarščiuodami atsirinkime, nemanykime, kad Daba Mums pakenks. K. Donelaitis parašė “Metus”, naudodamasis Homero hegzametru, jam nepakenkė lotynų, graikų studijos.

Serafimas Sarovskis apie tikrąją Viltį

Visi, tvirtai besiviliantys Dievu, iškyla iki Jo ir nušvinta amžinos Šviesos švytėjimu.

Jeigu Žmogus pernelyg nesirūpina savimi vardan Dievo Meilės ir Dorybės, žinodamas, kad Dievas rūpinasi juo - tokia Viltis yra tikra ir išmintinga. O jeigu Žmogus rūpinasi savo reikalais ir kreipiasi į Dievą Malda tik tuomet, kai jau apninka neišvengiamos bėdos, ir savo jėgomis jau negalėdamas pakeisti nieko, pradeda viltis Dievo pagalbos - tokia Viltis sumaištinga ir klaidinga. Tikroji Viltis ieško vienintelės Dievo karalystės ir yra užtikrinta, kad visa, kas žemiška ir būtina dėl šio laikino Gyvenimo, neabejotinai bus duota. Širdis negali būti Taikoje, kol nesiekia šios Vilties. Ji nuramina ir įlieja džiaugsmo. Apie šią Viltį bylojo visi švenčiausi asmenys.  

Telegonijos efektas arba nekaltybės reikšmė

Kaip merginų nekaltybė įtakoja Tautos genofondą? Mūsų Protėviai nemokėjo moksliškai paaiškinti šio klausimo, bet jie iš praktikos žinojo, kokius netikusius Vaikus gimdo laisvo elgesio Moterys. Jos buvo laikomos netinkamomis vedybiniam Gyvenimui. 

Genofondo priklausomumą nuo Moters Dorovės paaiškino genetikai, atradę, kad svarbiausias faktorius, apsprendžiantis, kokie bus palikuonys, yra pirmasis Vyras Moters Gyvenime. Būtent nuo jo, o ne nuo Vaikų Tėvo, priklauso kiekvienos Moters genofondas, nežiūrint, kada ir nuo ko ji gimdys. Būtent jis, atėmęs nekaltybę, tampa kaip ir visų būsimų Moters Vaikų geniniu Tėvu. 

Konfucijus apie Doros paskleidimą Valstybėje

Senovėje, norėdami Dangaus paskliautėje paskleisti spindulingąją Doros malonę, pirmiau įvesdavo Tvarką savoje Valstybėje; norėdami įvesti Tvarką savoje Valstybėje, pirmiau atkurdavo santykius savo Šeimoje; norėdami atkurti santykius savo Šeimoje, pirmiau tobulino savąją esybę; norėdami tobulinti savąją esybę, pirmiau išgrynindavo savąją širdį; norėdami išgryninti savo širdį, pirmiau praskaidrindavo savąsias mintis; norėdami praskaidrinti savąsias mintis, pirmiau siekdavo žinojimo pilnatvės. Žinojimo pilnatvė pasiekiama, matant daiktus tokius, kokie jie yra.

Jonas Gervė ir jo Žemės bei Žmogaus evoliucijos teorija

Rusijoje gyvenęs ir dirbęs Lietuvių mokslininkas akademikas Jonas Gervė (1939-2003 m.) prieš keturis dešimtmečius iškėlė sau užduotį – sujungti visą Žmonijos dvasinį ir mokslinį palikimą į vieningą dialektinę koncepciją. Vieninga Jono Gervės dialektinė koncepcija apima bendrinius Visatos sąrangos principus ir, anot jo paties, suteikia aiškų supratimą apie Žmogaus ir Gamtos sąveiką bei evoliuciją. Visa informacija, kurią akademikas surinko per savo Darbo karjerą yra kruopščiai patikrinta ir ištirta remiantis fizikos, chemijos, matematikos dėsniais. Šio naujo mokslo pamatams sukurti prireikė 12 metų. 

Jonas Gervė buvo trijų tarptautinių akademijų – Informatizavimo, Energinių informacinių mokslų ir Nepriklausomų ekspertų – narys. Tačiau pačiam mokslininkui – kukliam, paprastam, išmintingam ir unikalių savybių turinčiam Žmogui – nereikėjo nei mokslo laipsnių, nei vardų. Jo tikslas – gyventi Žemėje kartu su tokiais, kaip ir jis: laisvais, gražiais ir laimingais Žmonėmis. Ko reikia Žmogui, kad jis būtų laimingas? Štai J. Gervės atsakymas: „Mes laisvi, gražūs ir laimingi tik tuomet, kai  atsiskleidžia visos savybės, kuriomis Mus apdovanojo Gamta.“ 

Vydūnas apie Lietuvių Sąmonę

Tik vienu būdu galima Žmones gelbėti, kurie nori pareiti į šviesesnę Sąmonę, o krypsta į kitas Tautas. Reikia pačiam tiek aukštai Dvasioje ir Doroje kilti, kiek tiktai galima, ir savo Dvasios Gyvybę lietuvišku būdu apreikšti. Tuomet bus ir kitiems kuo augintis pasiliekant savo Tautoj. Tada galima ir Žmones raginti tuo naudotis savo kilimui ir raginti juos pasilikti Lietuviais.

Nelengvas tai dalykas ir vos ne vos pradėtas. Ir beveik tik vieno ir antro pilnai sąmoningai. Todėl dar pirm kelių metų geso tūliems Meilė Tėvynei ir Tautai, geso žmoniškasis pasijautimas. Todėl tūli apleido Tėvų kraštą ir traukė į tolimas šalis. Jų vietas užėmė kitataučiai. Su tais Namie pasilikę Lietuviai susigiminiavo ir liovėsi buvę Lietuviais.

Stasys Tamulaitis apie Lietuvių Tautos didvyriškumą

http://www.musuodiseja.lt/kelione-lietuvoje/192 nuotrauka

Norim ar nenorim, bet atėjo laikai, kada iš Mūsų reikalaujama ne kardo smūgių tvirtumo, o dvasinio-dabinio didvyriškumo. Šis reikalavimas yra pagrindinis Lietuvių Tautos Gyvatos laidas. Apie tai turėtų nuolat pamąstyti Mūsų šviesuoliai-inteligentai, nes jie yra pavyzdys kitiems. Kas yra didvyriškumas? Didvyriškumas - tai didesnis ar mažesnis atsižadėjimas savęs, vardan siekiamų aukštesnių Gyvenimo tikslų. Savo ruožtu be aukštesnių Gyvenimo tikslų ir Tauta, ir Žmonija yra žuvusi. Viskas, kas Tautoje ar Žmonijoje pasiekta reikšmingesnio, pasiekta per didvyriškumą. 

"Lietuva, Tėvyne Mūsų, tu Didvyrių Žeme!"... Būdami Didvyrių Žemės ainiai, nelikime patys smulkūs, irzlūs ir egoistiškai nusiteikę nykštukai, iešką tik kasdieninių malonumų ir patogumų. Per šiokį ar tokį atsižadėjimą savęs ir per aukštesnių vertybių puoselėjimą (Šeimoje, visuomenėje, privačiame Gyvenime) įprasminkime ir savo asmeninį Žmogaus Gyvenimą, ir didį šventą Aisčio-Lietuvio vardą! 

Bhagavad Gita apie visuomenės Doros svarbą

Dori Žmonės - pagrindinis visuomenės Gyvenimo Taikos, klestėjimo ir dvasinės pažangos variklis <...> religiniai principai sumanyti taip, kad gyventojų daugumą sudarytų dorieji - kas lemia visų Valstybės ar bendruomenės narių dvasinę pažangą. 

Visuomenės Dora priklauso nuo jos moteriškosios dalies skaistumo ir ištikimybės. Vaikai labai lengvai pasiduoda blogai įtakai, lengvai paslysta ir Moterys. Todėl ir Vaikams, ir Moterims reikalinga vyresniųjų Šeimos narių globa. Įtraukus Moterį į plačią religinę veiklą, ji nesvetimaus <...> Neatsakingi Vyrai irgi provokuoja visuomenės palaidumą. Tuo būdu Žmoniją užplūsta netikę Vaikai, keliantys karų bei epidemijų pavojų.

Oskaras Milašius apie Lietuvių Kalbą, tautosaką ir mitologiją

Lietuviai valstiečiai, nors jau ir praslinko daugiau negu dvidešimt tūkstančių metų, dar tebekalba šventąja brahmanų Kalba, lietuviškose Dainose dar tebegyvena pirmykščių arijų Pasaulio Siela, rytmetinę žvaigždę Lietuviai dar tebevadina Aušrine, kaip kitados asirai. Lietuvių Kalba, tautosaka, mitologija – tai raktas į visos Europos praeitį.