Viso Pasaulio dėmesys, visų pirma, jaučiamas kaip palaikymas, kuris lyg šildo iš vidaus, suteikia jėgų ir ypatingai jaučiamas tuomet, jei Žmogus ryžosi kažkokiam reikalui vienas ar maža grupele. Antra, jis išgyvenamas ir kaip įgimtas saiko jausmas (kuomet peržengiant saiko ribą, vidinis komforto ir teisingumo jausmas pradeda virsti į nerimą). Šio saiko jausmo atstatymas suteikia pasitenkinimą. Darnos būvyje padidėja Žmogaus jėgos ir galimybės. Būnant Darnoje atsiranda ypatingas Pasaulio matymas, kuomet Žmogus tiesiog žiūri į jį ir visas jį išjaučia, pažįsta jį.
Sąvoka Darna sudaro žymią prigimtinės tikybos dalį. Prigimtinės tikybos esmė - ne tik Doros Įstatymo priminimas, bet ir nuolatinis dvasingumo, kviečiančio į kovą už Žmoniją ir Gamtą, Kūrimas. Jos prasmė dar ir ta, kad Žmonės būtų laimingi - įvaldytų Darnos būvį, kuriame galėtų laimingai tęstis jų Gyvenimas, net jeigu jie silpni ir negalingi. Darnos būvio įvaldymo kelią galima įvardinti pagoniškąja askeze.
Jei žvelgti mitologiškai, Darna suprantama kaip Žmogaus sutarimo su Dievais-Gyvybės tvėrėjais būvis. Šie Gyvybės tvėrėjai atnaujina gyvastį Žemėje, o kartu su jais išvien veikiantys griovėjai pašalina tai, kas jau negali pilnavertiškai egzistuoti. Kūrimo prasme, toks reiškinys kaip mirtis nėra blogis, kadangi ji nebūna priešlaikinė ir todėl neiššaukia tos baimės, kuri paprastai susijusi su mirtimi.
Žmogaus, visuomenės ar Gamtos būviui nedarnoje būdingas vidinis išsiskaidymas, Gėrio ir blogio karas. Tokiame būvyje, be Dievų-tvėrėjų ir susitarusių su jais bei veikiančių išvien griovėjų, į veiksmą įsiterpia ir požemių Dievai. Tokiu atveju, mirtis jau gali būti priešlaikinė ir vertintina kaip prievarta, žūtis. Dievų konfliktas veda į Darnos griūtį.
Ar Darna (kada blogieji požemių Dievai negali įsikišti į gyvybinius procesus) įsivyraus ar ne - daugeliu atveju priklauso nuo Žmogaus. Vieną ir tą patį veiksmą galima atlikti esant Darnos ir esant vidinio konflikto būvyje. Didvyris, nukaudamas niekšą, gali tai padaryti būdamas Darnos būsenoje, su Pasaulio pusiausvyros ir savo buvimo jame prasmės suvokimo jausmu. Tuomet jis susikaupęs ir nebijo dėl savo Gyvybės. Jis jaučia, kad kovos baigtį nulemia ne tik jis ir priešininkas. Šalia jų esti ir kartu kaunasi tos neregimos jėgos, kurias jie abu įsivaizduoja.
Kovotojas gali kautis ir kitaip - kraštutinės neapykantos ir įsitempimo būsenoje, besiorientuojantis tik į savigyną. Tuomet viso Pasaulio egzistavimas jam atrodo nesvarbus, jo kaip ir išvis nėra. Tokiu atveju, kovotojas kovos yra išstumtas iš Darnos būvio ir turi pasikliauti tik savomis jėgomis - Dievai gali ir nepadėti jam.
Vienu metu kautis mirtiname mūšyje ir būti Darnos būvyje - tai aukščiausia, ką gali karys ar kultinis visų Tautų karys-Didvyris. Panašu, kad visur tai buvo idealas, į kurį lygiuodavosi. Todėl senovės kariai tradicinėse pratybose puoselėdavo savo kovos būsenos Grožį ir Dvasios nusiteikimą, o į mūšį eidavo su Daina ir mirdavo su šypsena. Rusų pasakų Didvyriai, nugalėdami pabaisas, visuomet atmena savo vietą šiame Pasaulyje, supranta, už ką kaunasi, todėl randasi Darnos būvyje.
Mūšis su Dievų pasiųstu priešininku - tai, kam ruošiamasi visą Gyvenimą. Kova už Gyvenimo būdą, už idėją - lyg kertinis Gyvenimo momentas, tenkantis toli gražu ne kiekvienam. Kova gali trukti kelias sekundes, o gali tęstis ir metų metus. Ir tai, kuo kovojama, su kuo ir kokioje erdvėje - gali būti labai skirtinga. Sektis Žmogui turi esant Taikoje ir Darnos būvyje, kad jis žinotų: už ką kovoti, jei to prireiktų.
Suvokimas apie Žmogaus paskirtį ateina ištikus praregėjimui Gamtos tylumoje. Tokiu metu ateina įsisąmoninimas to, kas yra Darna. Darna reiškia patriarchalinį Gyvenimo būdą, kuris nesutampa su pramonine civilizacija. Tačiau ir esant tokioms sąlygoms, Darna kviečia veikimui. Darna yra viena iš aukščiausių indoeuropietiškosios pagonybės vertybių, kuomet visi veiksmai atliekami Tikėjimo būsenoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą