Dievo Žodis Žmogui

Gamtą su visais jos turtais aš sukūriau tam, kad jūs visi ja naudotumės, kad per ją prisilietumėte prie tikro, protu dar nesutepto ir neiškreipto Grožio. Tam, kuris ima pažinti ir priimti Gamtos Grožį, atsiveria naujas Pasaulis. Iš tiesų, tai nėra naujas Pasaulis. Tai tik kita jo matymo briauna. Jūsų fizinės akys apkabina Gamtos Grožį, o širdys įgeria jį į save. Grožį įgerti sugebanti širdis, padeda atsimerkti Sielos akims. Sielai pradėjus atsimerkti, kinta viskas. Žmogus ima matyti spalvas, kurių anksčiau nematė, užuosti tokius subtilius kvapus, apie kuriuos anksčiau tik pasvajoti galėjo. Jis ima girdėti gėlės skleidimąsi, skruzdės žingsnių šnaresį, Medžio syvų tekėjimą kamienu. Juslių paaštrėjimas gimdo visiškai naują Pasaulio supratimą, o taip pat ir savęs suvokimą to Pasaulio kontekste. Po to jis ima išmokti valdyti jusles. O tada jis ima suprasti kitų karalysčių Kalbą: supranta gyvūnus ir jų rūpesčius, girdi Medžius, išgirsta Akmenis. Aš visada norėjau, kad Žmogus draugautų ir bendradarbiautų su kitomis karalystėmis ir jų atstovais. Taip, išgirsdamas kitas karalystes, jis ima girdėti ir mane. Taip atsiveria naujas suvokimas, kuriame yra ir tikrasis Žinojimas, ir tikrasis Pažinimas. Toks Žmogus girdi Save, todėl jis gali ir kitiems padėti tai išgirsti. Kuo daugiau bus tokių Žmonių, tuo greičiau Žemėje įsigalės Taika ir Ramybė, tuo daugiau joje gyvenančiųjų ras savo tikrąjį Pašaukimą, nes jis ateina tik būnant Taikoje su savimi ir Pasauliu.

Kiekviena Žemėje gyvenanti Siela renkasi: ieškoti savo Paskirties, ar ne. Tas, kuris neieško, kažkada taip pat ims ieškoti, tačiau gal jis dar nesupranta, kad turi ieškoti. Tas, kuris ieško, būtinai randa, nes aš visada jam siunčiu savo nematomus signalus. Juos gali pagauti tik atvira širdis. Uždaros širdies toks signalas nepasiekia, nes jo vibracija nepraeina per sunkią Proto sukurtą užkardą. Toji užkarda trukdo girdėti save, trukdo girdėti kitą Žmogų, ir, žinoma, neleidžia girdėti manęs. Negirdintis manęs, negali suprasti savo Pašaukimo, kaip negali surasti ir savo vietos Gyvenime. Jis kaip kurčnebylys, patekęs tarp girdinčiųjų ir galinčių kalbėti. Tik Meilė atveria tą užkardą. Vieniems – tai Meilė artimiesiems, Vyrui ar Moteriai, daug kam – Meilė Vaikams.

Meilės pamokos sunkios. Daug kam jos suteikia kančią. Ta kančia turi išdeginti viską, kas nėra Meilė, tas charakterio savybes, kurios trukdo Meilės sėklai sudygti ir augti. Tą Meilės sėklą reikia laistyti. Vieni ją laisto Malda, kiti – Kūryba, dar kiti – sunkiomis pamokomis ir išbandymais.

 Ištrauka iš Audronės Ilgevičienės Knygos "Lietuvos šauksmas"