Zoroastrizmas – senovinė dvasinė tradicija, kuri davė pradžią
dabartinėms pasaulinėms religijoms. Ši religija, išplitusi senovėje ir ankstyvaisiais
viduramžiais Vidurinėje Azijoje, Irane, Afganistane, Azerbaidžiane ir
eilėje Artimųjų ir Vidurio Rytų šalių, iki šiol išliko pas parsus
Indijoje ir gebrus Irane. Religijos pavadinimas kilęs nuo pranašo
Zoroastro (iraniškai Zaratuštra). Jie vadovaujasi šventu kanonu (Knygos,
pripažintos Dievo apreiškimu ir privalomai tikėtinos) „Avesta“.
Pagrindiniai zoroastrizmo principai: dviejų, amžinų pradų
priešpastatymas – Gėrio ir blogio, kova tarp kurių ir sudaro pasaulinio
proceso pagrindą; Tikėjimas galutine Gėrio Pergale, kuris įkūnytas į
Achuramazdos dievybę. Tai pats
seniausias mokymas apie asmeninę Laisvę ir Galią. Dar neseniai Žinios
apie zoroastrizmo egregorus, veikiančias jėgas ir galimybes buvo
ypatingai saugomos ir tai buvo slaptas, ypatingas Mokymas ir Žinojimas
išrinktiesiems.
Viena seniausių religijų, susiformavusių Tarpupyje yra Zaratustrai
priskiriama Avestos (Žinojimo) Knygose išdėstyta Pasaulio koncepcija.
Pagal ją, pradžioje buvusios dvi – Gėrio ir blogio – Dvasios. Gėrio Dvasia Ormuzdas sukūręs gerąsias dievybes, blogio Dvasia Arimanas –
blogąsias dievybes. Jo vadovaujamos blogosios jėgos pakenkusios Gėrio
jėgų kuriamai tvarkai, todėl Pasaulyje Gėris visur susijęs su blogiu.
Tačiau blogis neamžinas. Jeigu Žmonės gyvens gausindami Gėrį, blogis bus
nugalėtas, visi anksčiau blogį dariusieji bus apiplauti verdančiu
metalu, pagirdyti nemirtingumo gėrimu ir įvesti į amžiną laimingą Gyvenimą.
Zoroastrizmas - Šviesos, Galios ir Dvasios prisilietimo prie Kūrėjo energijų kelias. Pagrindinį vaidmenį zoroastrizmo ritualuose
atlieka Ugnis. Ugnis
Zoroastrizme- tarpininkas, palydovas- terpė ir substancija per kurią
pasiekiame reikiamas vibracijas ir sąveikaujame su sąmoningais energijų
egregorais. Visi ritualai, iniciacijos, veiksmai ir praktikos yra lydimi Ugnimi ir veikia Ugnies stichijos vibracijose. Senovėje tik išrinktieji būdavo
prileidžiami prie šio ypatingo Žinių ir Galios šaltinio. Tačiau teisybė,
kad tuomet dauguma Žmonių ir buvo nepasiruošę ne tik priimti ar tapti
šių energijų laidininku, tačiau bet koks Darbas su zoroastrizmo egregorais jiems buvo per sudėtingas, per šventas ir reikalaujantis ypatingo kūno ir Sielos pasiruošimo.
Belieka apgailestauti, kad
istoriškai susiklosčiusios aplinkybės padėjo užmiršti šią tradiciją, ir
daugelis Mūsų amžininkų labai miglotai žino apie zoroastrizmą arba
mazdajaninę religiją, pavadintą dievybės Mazda Achura vardu. Tik visai neseniai iraniškieji tyrinėjimai leido pažvelgti į tikrąją
Avestos tekstų paskirtį, – paprastiems Žmonėms žinomą kaip
„Zend-Avesta“, kuri zoroastrizmui turi tokią pat reikšmę kaip
brahmanizmui „Vedos“. Tyrinėjimo būdu gautos Žinios išaiškino, kad tuo
pačiu metu, kai kūrėsi ir vystėsi judaizmas, išsivystė ir negarbinanti
stabo monoteistinė religijos forma, turinti aukštus moralinius įstatymus
ir daug bendrų sąlyčio taškų su pačiu judaizmu, kuri, kaip atrodo, buvo
sukurta vienos arijų rasės šakos. Šio fakto tikroviškumą patvirtina ne
vien zoroastriški rašuose. Tai patvirtina ir daugybė graikų ir romėnų
autorių Kūrinių.
Žinoma, kad pats istorijos tėvas Herodotas, rašęs 450 metų iki
krikščioniškosios epochos pradžios, kalbėjo apie persus, kad „jie
nekuria stabų, nestato šventyklų ir altorių; kad jie net smerkia už
kvailumą tuos, kurie taip daro“. Šio pareiškimo prasmė slypi tame, kad
persai netiki Dievais, panašiais į Žmones, kaip daro helenai (graikai),
jie visą Dangaus skliautą sutapatina su Aukščiausia Esybe.
Senovės armėnų manuskriptuose, arba taip vadinamuose Mesropo
manuskriptuose ( iki 312 m. armėnai buvo parsai), išlikusiuose iki mūsų
dienų Ečmiadzine, senoviniame Armėnijos vienuolyje, kalbama apie
pašvęstuosius arba magus: „Tas, kuris nori suprasti (šventosios) Ugnies
paslaptis ir susijungti su ja (kaip jogai sujungia savo Sielą su
Universaliąja Siela), iš pradžių turi savo Sielą ir kūną sujungti su
Žeme, savo Motina; su Žmonija, savo Seserim, ir su Mokslu, savo Dukterimi“. Nėra prasmės aiškinti simbolinę teksto prasmę. Visi žino
tai, kaip Zaratustra žiūrėjo į Žemę, kaip jis mokė apie Gėrį viskam; o
Žinojimas, arba Mokslas, niekada netaps artimu arba tolimu Žmogaus
palikuonimi, niekada Žmogaus smegenys nekurs švariai ir be egoistinių
kėslų, kol jis nepažins Gamtos ir Žmogaus paslapčių, kurios pagimdė
Mokslą arba Žinojimą. Egzistavo keletas
Zaratuštrų ( tai Giminės vardas), ką įrodo jis pats, sakydamas: „Aš tas,
kuris gyvenu ir mirštu“; bet parsų Zoroastras atsirado 5400 m. iki
Kristaus gimimo, o Persepolį (Švytintį Miestą), pagal slaptųjų raštų
tradicijas, 5000 m. iki m.e. įkūrė Džianas Jinas, Oaneso žynys arba
Dagona (см. письмо Иллариона в «Теософисте», том II, июль 1881 г.). Jo
senovinis pavadinimas buvo Ista-char, vieta, pašvęsta istai, arba
Aštarui, arba Estei – galiausiai tapusia Vesta, kurios Garbei romėnai
degino negęstančią Ugnį. Vesta simbolizavo Dieviškąją Ugnį arba Šventąją
Dvasią. Char asirietiškuose monumentuose simbolizavo Saulę, o Istaras,
arba Ista-char, Saulės vestą ir Saulės sostą, kurio pavadinimą graikai
išvertė kaip peres-polis. O Zaratuštra yra indiško ir žydiško pavadinimo
mišinys. Mokiniams buvo sakoma, kad keturi zoroastietiški amžiai atitinka
keturias Žmonių rases: aukso – mongolų; sidabro – baltąją arba
kaukazietišką, varinis – raudonodžių indėnų, ir geležies – negrų. Kaip chaldėjų magai, taip ir kiti Zoroastro pasekėjai tikėjo, kad ne
tik dieviškoji Siela (Dvasia) susijusi su Dangaus skliautu, bet ir
„jutiminė-kūniškoji Siela“. Jei tai pervesti į teosofinę frazeologiją,
tai atitinka atma ir budhi – Dvasios nešėją. Neoplatonikai ir net
Origenas astralinį kūną vadina „tuo, kuris turi tokį pat švytėjimą kaip
žvaigždės“.
„Aš, kuris gyvena ir miršta“ – šis užrašas „juosia“ gigantiškos
statulos juosmenį, kuri nuo neatmenamų laikų stovėjo apvalioje Bokharos
šventykloje, iškaltoje uoloje; ji skirta nematomai dievybei Mitr-Ai.
Tai, kad Zoroastras periodiškai atnaujindavo savo Gyvenimą, buvo
senovinis įtikėjimas, tačiau negalime pasakyti, ar buvo taip pat, kaip
ir pas lamaistus, kurie skelbia Buddos persikūnijimą.
Persų parsai turi vieną Knygą, kuri daug senesnė, nei dabartiniai
zoroastriečių raštai – tai „Džavidan Hirad“, arba Amžinoji Išmintis,
arba praktinės magijos filosofija su natūraliais paaiškinimais. Žinoma,
kad „Džavidan Hirad“ parašė Bagdado valdovas Naširvana. Knyga buvo
iškasta paprašius filosofui Zoubanui, kuris prieš tai gavo leidimą iš
Maijmuno el-Rašido, Garuno el-Rašido Sūnaus. Zoubanas vienam iš
tuometinių mokslininkų patikėjo perskaityti ir išversti tik nedidelę
šios Knygos dalį. Tas fragmentas ir yra pasiekęs Mus kūrinys „Džavidan
Hirad“. Iš pradžių jis buvo išverstas į arabų Kalbą ir papildytas kitų
senovės filosofų įvairiausiais pamokymais. Norint suvokti tos Knygos
turinį, reikėtų storiausios Knygos tik tam, kad būtų įmanoma trumpai jį
pakomentuoti. Visų pirma, užslaptinta originalaus teksto prasmė visiškai
buvo paneigta vėlesnių vertėjų. Ir netgi išorinė, paviršutiniška
reikšmė, suteikiama tiems Žodžiams, papildyta moraliniais ir
filosofiniais pamokymais. Visame veikale nėra nei vieno sakinio, apie
kurį būtų galima pasakyti, kad jis ne toks svarbus kaip kiti. Vien tos Knygos pakaktų parodyti senovės Išminčių žinojimą ir sugebėjimą, kurie
šiandien yra taip žeminami ir menkinami. Jeigu tie, į kuriuos Mes
išmokyti žiūrėti kaip į primityvus ir pusiau barbarus, galėjo parašyti
tokius teologinius, moralinius ir politinius veikalus, kurie vargu ar
gali būti prilyginti dabartinio taip vadinamo „progreso ir
civilizacijos“ amžiaus rašeivų Darbams, Mes turime patikėti, kad Mums
verta eiti tų pusiau barbarų pėdomis ir palikti išgirtąją civilizaciją,
kuri apgavo savo pačios pasekėjus.
Pripažinkime pagaliau, kad Mūsų grubus ir materialus požiūris visas
pasiekusias Mus didžiąsias religines idėjas sumenkino ir suvulgarino.
Mes progresuojame ir tobuliname fizinę ir intelektualią jėgą ir Išmintį,
kasdien vis labiau apleisdami ir prarasdami dvasingumą. Bet tik
studijuodami senovės relikvijas; sulygindami ir sugretindami jas,
atsisakę net menkiausios sektantizmo apraiškos ir išankstinių asmeninių
įsitikinimų bei visų Tautų religinių idealų, Mes galiausiai pajėgsime
suvokti, kad visa turi vieną vienintelį šaltinį.
Parengta pagal http://gindia.lt/religija/item/276-zoroastrizmas.html
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą