Ateikite ir imkite mane,
Aš Jums Gyvenimo vartus atkėliau.
Esu tikrai kiekviename:
Esu Žmogus, Žmona ir mažas kūdikėlis.
Esu Aš Tėvas, laikas, Dzūkija;
Esu Sūnus, Dukra ir Motinėlė;
Esu plasnojanti šviesi Svaja;
Esu Tauta, kur šiandieną atsikėlė.
Esu Taika, kūryba, obuoliai;
Šermukšnių kekės – dvasingumas.
Esu iš naujo gimę Sukiniai;
Ir Dieviškas aukštaitiškas dosnumas.
Esu Sidabro juosta lygumoj;
Esu žemaitiškas budrumas.
Esu Aš Radvilų pily šventoj;
Dabar Esu kūrybinis bendrumas.
TYLA. Sidabrinis žvaigždžių mirgėjimas, švelnumo kupina tyla.
Nuo augalų sklindantys aromatai, pirkia šiaudiniu stogu, rąstai, žievė. Saulė leidžiasi atviroje verandoje...
Esu Moteris. Širdyje ramuma, palaima. Atsiveria gelmės. Žvelgiu į ateitį,
išgyvenu ją savyje. Įsisąmoninu, kad tai realu, paprasta. Kad tai
duotybė. Įėjau į šią būseną per pilnatvę, suvokimą, kad dalyvauju Gyvenimo kūrime. Kad viskas amžina, kad ateitis - tai Mes patys, Mūsų
svajonės, norai, sapnai, džiaugsmai, reakcijos, veikla. Kai suvokiau
tai, kilo didžiulis dėkingumas Kūrėjui, didžiulis noras padovanoti
ateičiai, Visatai, Žemei, Žmonijai, Lietuvai kažką labai labai gero,
tyro, džiugaus ir šviesaus. Padovanoti Savo Sūnui, Jo Tėvui, Sau, Giminei, kaimynams, tiems, kurie ateis. Įkvėpimas netilpo manyje, jis
augo, plėtėsi, apimdamas, Namus, sodybą, gyvenvietę, šalį, Žemę... Tada
supratau, kad ribų nėra, nes Žemė apvali ir mano dėkingumo, Laimės,
Meilės bangos nuskriejo į Visatą, į beribius tolius...
Dabar
Regiu. Erdvėje - ekrane formuojasi vaizdai. Aš suvokiu, kad tai ateitis,
kad Ji jau yra, kad tai gyva Esybė – Žmonių svajonė. Matau žydinčius
vaismedžius, gėles, žalumą. Pavasaris. Matau, kaip geria sulą Vyras, o
aš, storulė, vaikštau po Namus – besišypsanti, kartais susimąsčiusi.
Matau, kaip ruošiu savo pirmagimiui kraitelį, kaip Vyras iš Medžio
skaptuoja kažką panašaus į lopšį ar geldą. Kūdikio atėjimui ruošiamės
kartu. Mūsų sodas jaunas. Mūsų namai – mūsų lizdas, sukurtas abiejų
pastangomis, Tėvų patarimais, nuoširdžiais Giminių ir Draugų
prisidėjimais, realia jų pagalba. Kaip gerai, kad Tėvas mokėjo
meistrauti! Jo Sielos šiluma per rankas tekėjo į Mūsų Namus, ir dabar
jaučiama durų staktose, langų rėmuose.
Kaip gerai, kad Vyro Motina
priėmė mane kaip Dukrą, perduodama šeimininkavimo, maisto gaminimo
paslaptis. „Maitink Šeimą paprastai, neįmantriai, sveikai. Neužkrauk
pilvo, venk sotumo, nes po to seka tingulys. Valgymas turi džiuginti,“
sakydavo ji. Taip ant Mūsų stalo atsirado naujų valgių: ruginiai
papločiai, rupių miltų bandelės, dažomos į pagardintus prieskoniais
aliejus ir įvairius pavilgus, pakepinti įvairių grūdų ir prieskonių
pabarstai, lęšių ir žirnių košės, įvairių daržovių ir augalų mišiniai -
salotos, su aliejaus, rūgpienio - varškės deriniais. Kepta naminė Duona
iš sodyboje užaugintų rugių (skaniausia su medumi ir gira). Toliau matau
save besisukančią darže, sode, verdančią uogienę.
Paskui begalinis
Jo atėjimo džiaugsmas. Taip seniai laukto mūsų pirmagimio! Matau
susirūpinusį ir laimingą Vyro veidą. Regiu prakaito lašus ant jo veido,
kaklo, krūtinės, rankų. Jis priima save patį. Tėvas. Girdžiu juoką. Tai
pribuvėja geria arbatą ir stebi vyksmą nesikišdama, oriai, ramiai,
linksmai. Dėkoju Dievui, Gyvenimui, Likimui, Sau... Žinau, kad tai
realu.
Sodinu Sūnui Medį. Toliau matau kaip atvyksta Giminės, Draugai, kaimynai į Mūsų sodybą – Gimties Šventė. Mūsų Namai nedideli.
Svečiai susirenka šalia namo pievelėje. Mediniai stalai, suolai...
dovanos, linkėjimai... Tie Žmonės, Sūnau, lydės tave visą Gyvenimą, o jų Vaikai su tavaisiais kurs ateitį toliau. Dovanos puikios. Drobės,
rankšluoščiai, aliejai, Medžio dirbiniai, dievirpos instrumentai,
įrankiai... Panašu, kad tu juos užsisakei iš anksto, o jie dosniai
atsiliepė į tavo pageidavimą.
Stebiu toliau. Ruduo. Ruošiamės žiemai.
Klojame šiaudus ir nupjautą žolę ten, kur pavasarį sodinsime daržoves.
Saulės atokaitoje, užuovėjoje. Vyras paprašo arklio ir suaria gabalėlį
sklypo. Sės rugius. Kaimynai senbuviai (kaimiečiai), kurie turi daugiau Žemės ir laiko arklius bei karves, su džiaugsmu ateina į pagalbą, nes
tai jų uždarbis, o be to labai įdomu stebėti Gyvenimo kitimą. Mums
hektaro visiškai pakanka Šeimos poreikiams.
Regiu. Atgimsta amatai.
Sodybiečiai, ypač Moterys, renkasi vakaroti. Dainuoja, siuva, siuvinėja.
Kartais šoka arba vaizduoja paukščius, gyvūnus, vėją. Tai štai iš kur
gimė Cigun, TaiCi ir Joga. Audžia bendruomenės pastatytuose namuose, kur
taip pat vyksta Šventės, susirinkimai, aptariami įvairūs Gyvenimo
klausimai, priimami kolektyviniai sumanymai, renkasi Vaikai, kurie nori
kartu mokytis ir bendrauti. Kasmet renkama taryba, kuri organizuoja
bendruomenės Namų Gyvenimą. Ji atsiliepia į gyvenvietės narių poreikius –
prašymus, pageidavimus organizuoti įvairias Talkas, svarsto ir
įgyvendina naujus sumanymus.
Šventės tokios dažnos, jog atrodo, kad Žmonės nedirba, tik linksminasi. Bet taip tik atrodo. Daugybė Darbų
vyksta Talkų metu su Dainomis ir šokiais. Tai - naujos tradicijos.
Pasirodo, pagavus ritmą ir atsižvelgiant į dienos energetinius pokyčius
bei savijautą labai paprastai ir lengvai nudirbama daug Darbų. Žmonės
derinasi prie metų ciklo - pavasario, vasaros, rudens ir žiemos kaitos.
Anksti pavasarį matosi bėgiojimas po pašalius, ypač Vaikų, Moterų,
merginų susirinkimai grupelėmis. Keitimasis sėklomis, sodinukais, imama
realizuoti naujus žiemą gimusius sumanymus. Sodybvietėse atnaujinami,
paįvairinimi augalų, skonių, spalvų, deriniai. Renkasi ir Vyrai,
vaikinai, prie jų derinasi paaugliai. Aptarinėja Darbus, organizuoja
nedidelius turnyrus: trinkos suskaldymo, mazgų rišimo, mėtymo į
taikinį... Daugiau sportuoja, lavina lankstumą, taiklumą. Jaunimas vis
dairosi, ar mato merginos, kurios subėgo į būrelį ne tik pasidalinti
kepinių receptais, bet ir kuria kupletus, šmaikštauja apie vaikinus.
Vasaros
vaizdas. Saulė patekėjo nešdama Šviesą ir šilumą. Lengvas rūkas, gaiva,
paukštelių čiulbesys. Kaimynai lyg susitarę, vieni su Šeimomis, kiti
pavieniai išeina pasitikti naujos dienos pradžią. Jų veidai linksmi,
akyse švyti gerumas. Vieni vaikšto po sodą, kiti, ypač Vaikai, lekia
prie tvenkinių maudytis. Kai kur įrengti lauko dušai. Sveikinasi su
kaimynais, siunčia linkėjimus. Laikysenoje, judesiuose Ramybė,
pasitikėjimas, jėga, sąmoningumas.
Žvilgsnis slysta tolyn.
Gyvenviečių gausu. Namų, sodybų įvairovė. Namai mediniai, moliniai,
šiaudiniai. Akmuo, stiklas. Taip pat ir formų įvairovė: stačiakampiai,
kvadratiniai, apvalūs. Daugiausia vieno aukšto, bet yra ir dviejų. Su
balkonais. Stogai daugiausia kupoliniai (Vandenio era). Aplink namus Medžiai, sodai, terasos. Aplinka rodo Giminės sukauptą patirtį,
išradingumą, kūrybiškumą. Ryškėja kelios tendencijos. Ramių linijų,
pastelinių spalvų sodybos susiliejančios su Gamta ir reljefu, darniai susiderinusios su Visata. Atrodo, Tautos Dvasia
alsuojančios. Ir linksmos, ryškios, žaismingos, netgi iššaukiančios lyg
išdykę Vaikai, lyg margaspalviai paukščiai, pagyvinančios ramų laiko
tekėjimą. Yra viena kita kaip iš praeito amžiaus- masyvi, dideliais
pastatais, iš plytų, blokelių, su aukštomis tvoromis. Erdvė erdvėje.
Beje, tvoros sodybvietėse žalios. Tai tikras rojus paukščiams,
įsikūrusiems įvairuose Medžuose ir krūmuose.
Namų vidus taip pat
įvairus. Jaučiasi lengvumas. Daug oro, erdvės. Mediniai baldai, mediniai
arba moliniai indai, lininiai audiniai. Ant stalo – ąsotis su gira,
švieži ir džiovinti vaisiai ir uogos, riešutai, džiovintos Duonos
riekelės, medus. Kas nori, prieina ir pasiima.
Namai šildomi
nedidelėmis krosnimis. Karštas oras teka moliniais vamzdeliais po
grindimis, pasieniuose, netgi sienose. Paprasta ir patogu. Gal tai
nauja, o gal tiesiog atverta sena. Tai, kas jau buvo. Virtuvė atskira.
Maisto gaminimas atsitraukia į šalį. Valgiai daugiausia natūralūs –
tiesiai iš sodo, lysvės, aplinkos. Pusryčiams uogos, košės, vakare -
šiupiniai, salotos... Priklausomai nuo šeimininkės išradingumo. Visa Šeima renkasi prie stalo, vakare būtinai. Visi sėdi, kalbasi, valgo
ramiai, šypsosi.
Žvilgsnis slysta toliau – ruduo. Šventė. Rudens
lygiadienis. Padėka Žemynai už derliaus, išorinės Šviesos ir judėjimo
laiką, dvasinės transformacijos, perėjimas nuo išorinio matomo Pasaulio
akcentavimo prie vidinės Šviesos, intuicijos pasireiškimo. Žmonės,
pasipuošę lininiais rūbais bei susijuosę margomis juostomis, traukia
prie piliakalnio, pakeliui išsimaudydami upėje, o paskui eina pro
simbolinius vartus „atsikeisti“. Po to žaidimai, susipažinimas iš naujo, Dainos, vaišės. Beje, matau visus labai gražiai besirengiančius.
Moterys daugiausia suknelėmis, o ant viršaus kažkas panašaus į tuniką,
tik laisvais, prikirptais šonais. Juostos, dirželiai. Rūbai paprasti ir
puošnūs, siuvinėti, megzti. Labai patogūs. Viršutinio rūbo dalyje lyg
prijuostėje galima susidėti augalus, vaisius, nereikia jokių maišelių.
Vyrų rūbai taip pat patogūs, gražūs: kelnės, marškiniai, liemenės.
Audiniai iš lino, medvilnės, vilnos.
Dar viena šventė, panašu į mugę.
Daug rankų darbo dirbinių. Muzika, šokiai, matyt, Žmonės susirinkę iš
kelių gyvenviečių. Didelis laukas. Lapinės, apdėtos nupjauta žole,
drobės palapinės. Vežimai su išskleidžiamais šonais, pasidaro gultai –
išradinga, smagu. Keli laužai. Gaminamas valgis. Gerokai atokiau,
aikštelėje mechaninės transporto priemonės.
Stebiu toliau – dar Šventė. Tuoktuvės. Sodyba išpuošta gėlių girliandomis. Svečiai renkasi
šalia kalvelės. Rankose augalai, sėklos, sodinukai. Iš vienos pusės
artėja jaunoji lydima Šeimos, iš kitos – jaunasis, lydimas savo Tėvų.
Susitinka kalvelės papėdėje. Pirmas kreipiasi į Jaunąją Tėvas,
pristatydamas Sūnų. Paskui Sūnus pasakoja savo ateities Svajonę, apie Namus, siekius, Šeimą, planus. Paskui Motina supažindina su Dukra, kuri
taip pat pasakoja apie Namus, Šeimą, ką moka, kaip su Vyru kurs Gyvenimą. Jaunieji Giminės ir svečių akivaizdoje pasižada gyventi Darnoje, Taikoje, Meilėje, kūrybingai. Įvyksta stebuklas. Dviejų Giminių
energijos susilieja. Žmonės sveikina jaunuosius, vieni kitus,
glebesčiuojasi. Paskui sodina medelius, šoka, dainuoja, vaišinasi.
Meilės Erdvė gyvuoja.
Visur su suaugusiais matau Vaikus. Daug
linksmų, laimingų veidų. Keista, nejau jie nesimoko? Stebiu. Jie gyvena.
Jie mokosi iš suaugusiųjų, pamėgdžioja, patys bando konstruoti –
dirbti. Vaikai išradingi. Kai nepavyksta, prieina prie vyresniųjų,
pagarbiai klausia. Žmogus atideda savo „reikalą“ ir kantriai aiškina.
Mano Sūnus šalia Tėvo talkininkauja kaimynams. Presuoja kurą. Įvairios
šakelės, šakos (išvalytas Miškas), žolės, šiaudai, durpės, buities
atliekos, popieriai. Visa tai presuojama, džiovinama ir deginama.
Panašiu prietaisu presuojama tara. Dėžės vaisiams, daržovėms. Labai
patogu ir naudinga. Nesimato šiukšlių. Žmonės atsisako produktų
plastikinėse pakuotėse. Patogiau popierinėse arba prekiaujama kaip
seniau iš statinių, maišų sveriant. Galima atsinešti savo maišelį.
Kruopoms, cukrui, duonai drobiniai, medvilniniai... Prekybos paviljonas
ir namelis pradžioje gyvenvietės. Čia atneša produkcijos perteklių
sodybiečiai, patys įsigyja kitokį, patikusį produktą. Kas lieka,
išsiveža miesto atstovai - tiek paskiri Žmonės, tiek prekybos punktų
įgaliotiniai.
Dar stebiu Vaikus. Jie renkasi bendruomenės Namuose.
Mažesnius moko Tėvai ir vyresnieji tiek Namuose, tiek bendruomenės
patalpose. Atvažiuoja Mokytojai. Vyresnieji mokosi savarankiškai. Juos
kažkas palaiko. Ant stalų Knygos. Keistai vyksta užsiėmimai. Užduotys
keliamos kolektyviai, aiškinamasi kartu. Mąsto, rašo individualiai.
Matau jauną, labai šviesų Žmogų – jis veda. Kai jis kalba, visi
dėmesingai klauso.
Dar vaizdas. Kitas užsiėmimas. Kažkokios temos
aptarimas. Mokytojas pagyvenęs, ramus Žmogus. Išmintingas. Mąslus
žvilgsnis. Susikaupę, pakilūs veidai aplinkui. Tai panašu į sprendimo
ieškančius Žmones. Jaunimas įvairus. Merginos ir vaikinai. Matau kelis
gerokai jaunesnius Vaikus dalyvaujančius procese. Staiga įsinoriu
atsidurti jų vietoje. Pasigirsta Žodžių nuotrupos: ...energija... Šviesos greitis... jei į šitą lydinį įmontuosime kristalus, tai Šviesos
bangos išspinduliuotos „n“ dažniu harmonizuos erdvę, teiks Sveikatą,
apvalys Orą ir Vandenį... Garsas nutrūksta. Kas toliau švies, šildys?..
Įsisamoninu,
kad tai, ką regiu, jau egzistuoja. Šuolis Sąmonėje. Žmogus kitoks,
technologijos kitos, aplinka keičiasi. Žmogus vėl ryšyje su Gamta, nes
be Gamtos nėra Žmogaus. Mūsų kūnas yra iš to paties šaltinio, kaip ir Gamta: tas pats fizinis planas, ta pati materiali energija. Panašūs
procesai, kurie vyksta augaluose (Medžiuose, gėlėse ar kituose), vyksta
ir mūsų kūne. Iš to – ir visa Žmogaus Sveikata.
Tik laisvas Žmogus
kuria. Apima begalinis džiaugsmas. Mes išsprendėme miesto problemą.
Kreipiu žvilgsnį, kas gi ten vyksta. Autobusai važiuoja, kažkokie
keisti, be dūmų. Suvokiu, kad tai garų cirkuliacija. Smagu. Tik bendras
transportas – visuotinis susitarimas. Asmeninis transportas kelionėms už
miesto arba ypatingais atvejais. Gerokai sumažėjo statomų
daugiaaukščių, restauruojami senieji. Žmonės pamažu traukiasi iš miesto,
suvokdami, kad kaimas, Gamta, dvasinis paveldas - tai Tautos stiprybė,
gyvastis ir esmingoji būtis. Kaimas neatsiriboja nuo Gamtos - Dievo, bet
stengiasi būti gyvybinga dalimi. Esant tokiam ryšiui, žmogiškasis
sąmoningumas neatskiriamai srūva kartu su tautiniu sąmoningumu. Įranga Darbo zonose skiriasi nuo dabartinės. Matau meistrą, kurio rankose
prietaisas panašus į rankinį grąžtą, bet iš jo angos išeina spindulys.
Panašu į lazerį. Juo lengvai pjaustomi blokai, metalai, stiklas. Kitas
didesnisis prietaisas. Vėl kristalai. Kokybinis šuolis. Staiga suvokiu,
kaip šiuo metu esame beviltiškai atsilikę. Aklavietėje. Kaip gerai, kad
ateitis jau egzistuoja, o Žmonės atsitraukia nuo iliuzijos, malonumų,
naudos ir pradeda realiai mąstyti, kurti Gyvenimą. Kas gi privertė
padaryti šį šuolį?
Vėl žiūriu. Regiu sodybas. Gražu. Stebiu miestą.
Pradedu suvokti kas vyko. Vanduo. Vanduo virsta nuodais. Informacija.
Suprantu, kodėl sodybose šaltiniai ir tekantis Vanduo. Giluminiai
arteziniai gręžiniai. Miestas. Dieve! Ligoninės, kurios negali išgydyti,
vaistai neveikia, grįžtamasis ryšys. Informacinis laukas. Sąmonė
prisotinta negatyvios informacijos. Dieve, ką Mes padarėme! O juk buvo
tiek kalbėta, aiškinta, rodyta. Vanduo reaguoja į mintis, Žodžius,
garsus, virpesius. O Mes juk iš Vandens. Chaoso virusas. Atsikartojimas
vieno kitame. Dieve! Alternatyva?..
Vėl regiu Žmones džiugiais ir
valingais veidais. Judesiai taupūs. Jie dėmesingi. Matau keleto
pažįstamų veidus. Jie stabilūs, palaiko Darną ir Ramybę. Matau
sueigą miesto Mokykloje. Organizuojama popietė, daug Žmonių. Tema – Giminės Medžio reikšmė. Medis yra gyva antena gyvybinės energijos
gamintojas. Ir kiekvienas Žmogus, bendraudamas su Medžiu, o kartu ir
Žeme bei Visata turi daug daugiau galimybių laimingai ir sveikai
gyventi, suvokti, mylėti, džiaugtis. Žmogus ne tik gauna. Jis duoda. Jis
tampa reikalingas. Po pasikalbėjimo vyksta prekyba ekologiškais
produktais iš gyvenviečių. Dainos. Susitarta dėl Medžių sodinimo dienos
parkuose, laisvuose miesto plotuose. Atsisakoma kvartalų statybos,
paliekamos erdvės. Aptariama dėl aikštelės. Susirinkime dalyvauja
gyventojai, Mokytojai, mokiniai. Tėvai ir Vaikai. Juntami glaudūs Vaikų
ir Tėvų santykiai. Tik kartu galima kurti ateitį.
Dar vienas
susirinkimas. Vaikų atostogų aptarimas bei galimybių ieškojimas perkelti
mokymosi procesą į Namus, Šeimas arba gyvenvietes, kur daug geresnės
sąlygos. Yra Mokytojų, kurie pasiryžę priimti Vaikus Namuose arba mokyti
dirbti individualiai bei grupelėmis. Važinėti į gyvenvietes. Matau ir Tėvus, pasiryžusius mokyti savo Vaikus, teikti jiems Žinių, juos
auklėti, būti jiems pavyzdžiu. Atgimsta ryšiai. Šeima. Namai. Tauta.
Šilumos banga. Žmogiškumas giliau už chaosą. Tauta gyvuos. Tėvynė vėl Vaikuose. Mumyse.
Matau, kaip keičiasi miesto vaizdas. Daugėja
žalumos, gėlių. Namų sienos nudažytos švelniomis, linksmomis spalvomis, o
piešiniai ant jų - lyg gauta tąsa: Medis, gėlės šalia namo, Medis,
gėlės ant sienos. Iki palangių. Drugelio piešinys. Kaip įdomu. Visur
švaru. Regiu masines Talkas. Sunku įžiūrėti, kur darbininkai,
organizatoriai, kur talkininkai. Mūsų Namai ten, kur gyvename. Matau
kaip dirba Vaikai, Vyrai, Moterys. Visi gražiai apsirengę. Džiugūs.
Gyvenimas Švente pavirto. Tikiu, ateina išsvajota Vienybė ir Darna.
Stebiu
vaizdą. Savivaldybės ar kitos vietinės valdžios posėdis – pasitarimas.
Dalyvauja visų visuomenės sluoksnių atstovai. Vyrai, moterys, paaugliai.
Gyventojai. Įvairių profesijų Žmonės: gydytojai, teisininkai,
dvasininkai, Mokytojai, menininkai, pensininkai... Pasisakymai aiškūs,
argumentuoti, veidai rimti, kai kurie linksmi, netgi pašaipūs. Visi
vienodai dėmesingi. Girdžiu kalbant apie Sveikatą, švietimą, tradicijas, Kultūrą, dvasingumą. Matau, kaip diskusijoje dalyvauja visi esantys.
Aptaria temas, priima sprendimus arba atideda papildymui.
Matau dar
vieną sesiją. Svarstomas nemokamas Žemės hektaro išskyrimas kiekvienam
norinčiam jame gyventi, įkuriant Šeimos židinį arba Giminės sodybą.
Debatai karšti. Aptariamos sąlygos. Atsiveria didžiulė perspektyva
šaliai. Tai ne tik Namų, Šeimos, veiklos, ekonominis pragyvenimo
šaltinis. Tai Gyvenimo būdas. Kadangi vyksta beglobių Vaikų kėlimasis iš Vaikų Namų į sodybas, Šeimas, naujas gyvenvietes, plečiasi Žmonių
poreikiai. Vis daugiau benamių suvokia savo Namų, Šeimos, Žemės svarbą.
Žmonės iš įkalinimo įstaigų, iš lūšnynų, iš daugiaaukščių atranda savyje
Meilę kūrybai, Gamtai, Namams. Todėl svarstomas 1 ha Žemės suteikimas
paveldint ją, be teisės parduoti, įkeisti ar kitaip komerciškai
panaudoti. Šį procesą palengvina gyvenvietės. Kiekviena iš jų turi Žinyčią - Mokyklą arba bendruomenės Namus, kur galima išmokti amatų,
laikinai pagyventi bei gauti gyventojų, kaimynų sutikimą prisijungti
prie jų bendruomenės, susirasti Draugų, kol įsikuriama nuosavame sklype.
Galima susiręsti būstą iš pašalpos arba užsidirbti padedant kitiems,
kviesti į Talką sodybiečius. Norinčių gyventi laimingai ir savarankiškai
- daug. Kiekvienam Žmogui reikalinga Meilės erdvė, kurią jis sukuria
pats, padedamas bendraminčių, o tada jau ši erdvė palaiko jį patį.
Svarstymas,
juokas. Nejaugi reikia būti benamiu ar nubaustu, kad gautum Žemės? Juk
Tėvynė priklauso visiems. Ji, mumyse. Mes iš jos, ji iš Mūsų. Tėvynė be Žemės, be vietos, kaip Žmogus be kojų. Juk neplanuojame namų Oro
balione.
Valio! Priimtas visuotinis Žemės įstatymas. Kiekvienam Žmogui priklauso hektaras Žemės. Kai tik jis tampa savarankišku, kuria Šeimą, o jei ne, pasilieka Tėvų Žemėje ir tęsia Giminės tradicijas. Taip
pat Šeima laikoma Motina su Vaiku(-ais), Tėvas su Vaiku(-ais),
savaisiais arba įvaikintais. Taip teka laikas, sukurdamas naujus
džiaugsmus ir istorijas.
Širdyje gera ir ramu. Stebiu toliau. Regiu
daug visokių pokyčių. Suartėja miestas su kaimu. Kinta Gyvenimo būdas,
bendravimo Kultūra. Kaip paprasta. Miestų bei miestelių savivaldybės
organizuoja Šventes kaimo vietovėse, sodybose. Kviečiasi menininkus,
dainininkus ir kitus liaudies tradicijų puoselėtojus. Vis daugiau miesto Vaikų atostogauja kaimo sodybose. Jie padeda dirbti ir maitinasi „gyvu
maistu“. O jų Tėvai išeiginėmis dienomis atvyksta į svečius. Dainos,
laužai, šokiai, pirtys. Džiaugsmas liejas iš visų. Tie, kurie nedrįsta
keltis į sodybas, bendradarbiauja su kaime gyvenančiais Žmonėmis.
Nuomoja iš jų nedidelius 5-10 arų Žemės plotelius, kurioje patys
auginasi daržoves. Perka iš kaimiečių pieną, kiaušinius, vaisius. Pakyla
kaimo dorovė ir prestižas. Tik į tvarkingus Namus ateina miesto
gyventojai. Natūralus pasirinkimas. Vėl atgyja vakaronės, gegužinės, Talkos, sportinės varžybos - žaidimai. Svarbiausia nuoširdumas ir
bendravimas, kurio pasiilgę Žmonės. Žvilgsnis krypsta į laisvalaikio
praleidimą. Individualumas, kūryba. Tikri dievirpos, amatų, darnaus Gamtos komponavimo meistrai. Energijų valdymas. Kūno Grožis ir Žmogaus
galimybės! Sportas. Oho! Skraidyklės, balionai, parasparniai,
parašiutai, bokšteliai, nesvarumas... Žodžiu – Oras. Halogramų kūrimas.
Erdvinio vaizdo formavimas. Galima įeiti į paveikslą, dalyvauti
pasakojime, stebėti, kas vyksta, išjausti. Labai mėgiami pasakotojai.
Lauko teatras, kur galima pasipuošti kaip nori, pavaizduoti ką nori,
grupėje arba individualiai. Daug humoro. Labai populiarios mažos
svetainės, arbatinės, ypač mieste, kur renkamasi bendrauti viena ar kita
tema. Lavinama iškalba, kūrybiškumas. Pristatomi kūrybiniai projektai
ir Darbai. Naujų, įdomių uždavinių sprendimai. Arba tiesiog TYLIMA.
Švelnių spalvų, kvapų, Grožio aplinkoje, geriant žolgirą. Išryškėja
asmenybės. Žmonės išgirsta savo vidaus balsą.
Iš knygynų dingo masė
beverčių kūrinių, o iš prekybos vietų nereikalingų daiktų. Informacija
visiems prieinama iš vidaus. Svarbi tik ta, kuri žadina jausmus. Veda į
pakilimą, atveria gilesnius pojūčius, išgyvenimus ar žmogaus galimybes.
Versle
keičiasi veiklos pobūdis. Prekybos centrai užleidžia vietą Šeimos ir Giminės veiklai. Svetainės, parduotuvės - arbatinės, čia pat poezija,
pokalbiai. Pagaliau pasibaigė beprotiškas skubėjimas. Atrodo, kad visi
esame Namie. Meno užeiga. Viduje jauku. Meno kūriniai turi paskirtį.
Paveikslai, rankdarbiai, papuošalai, raižiniai, indai, užtiesalai,
siuvinėtos užuolaidos. Čia pat stalelis, krėslas, fotografijos,
besišypsanti šeimininkė. Žolgira ar pyragėlis.
Grožio salonas. Tikrai
gražu. Kaip Šventykloje. Vargonų dievirpa, smilkalai, poezija.
Ekologiški produktai, žolgiros, prieskoniai. Pokalbis, masažas, kirpimas
ar manikiūras, jeigu reikia - psichologo pagalba. Čia pat galima
nusifotografuoti arba įsiamžinti pas portretistą.
Pirčių kompleksas
primena senovės Atėnus. Karštos ir šaltos Vandens kaskados, garai,
masažas, aromaterapija. Čia pat žalia veja, žydinčios gėlės, galima
papietauti.
Rūbų parduotuvė, panaši situacija. Visur
daugiaplaniškumas. Jokio skirstymo. Tai, kas gera, patogu, smagu, malonu.
Labai daug ekskursijų, kelionių, svečiavimosi, nes atvyksta Žmonės iš
kitų šalių. Lietuva vėl gyvuoja!
Tiek visko nauja ir įdomaus, kad
pamiršau savo mylimą Sūnų. O jis jau vaikinas. Jam jau 21-eri metai. Jis
nuostabiausiai groja. Vaikšto į renginius, susirinkimus. Labai linksmas
ir draugiškas. Savarankiškas. Mėgsta pasipuikuoti, „kibina“ merginas.
Kuria linksmas daineles, kartais pašaipias. Nesijaudinu dėl jo, nes Moterys ir merginos tapo pasitikinčios, pagarbios, taip pat tyros,
doros, skaisčios. Tikros Moterys, Mūsų Tėvynės Dukterys. Kuri sutiks su
juo eiti, bus laiminga, nes Sūnus tampa panašus į Tėvą. Toks pat
paslaugus, nuoširdus, išradingas, švelnus bei atsakingas. Tokie dabar
dauguma Vyrų ir augantis jaunimas. Ryžtingas, drąsus, savarankiškas.
Matau save, apkabinusią mergaitę – Dukterį, kuri atėjo į šią nuostabią Žemę, kai Sūnui sukako dvylika.
Ačiū
Tau, Kūrėjau, Meile, Sūnau. Ačiū, Tėvyne – Pramote, Saule. Ačiū Žmonėms
ir Žemei. Ačiū Išmintingiesiems ir Laisviesiems, susijungusiems Erdvėje
ir Laike, Kūryboje ir Taikoje. Ačiū Sau už galimybę išgyventi šias
ateities akimirkas jau dabar, išvysti dalelę Grožio ir Šviesos, ką
siunčiu kiekvienam Žemės Žmogui.
Rytuose jau aušta. Tirpsta ateities
vaizdai ore. Pasitinku naują dieną Laiminga Žmona, Dukra, Motina,
Moteris, Žmogus. Lietuva. Mes visi ją pasitinkame. Tikiu. Myliu. Esu.
Aldona
Parengta pagal Vilniaus klubo "Gyvieji Namai" viziją http://anastasija.lt/?m=63
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą