Platonui Laisvė yra Žmogaus Sielos Laisvė nuo vergavimo įgeidžiams ir žemoms aistroms. Laisvė - tai savitvarda arba savivalda, žemesniųjų potraukių pajungimas kilnesniems tikslams ir visų tikslų pajungimas aukščiausiajam Gėriui. Panašiai ir Aristoteliui Laisvė yra gebėjimas vadovautis tokiais tikslais, kurių objektyvią vertę pripažįsta protas, ir ji turi tiek vertės., kiek padeda realizuoti Žmogaus prigimčiai deramą tobulumą. Tobulumo siekis yra Gėris ne todėl, kad jį pasirenkame; priešingai, mūsų pasirinkimai yra geri, jeigu jie padeda tą tobulumą realizuoti. Klasikinė Laisvė galima tik ten, kur protas nevergauja aistroms, kur jis yra jų šeimininkas, o ne pastumdėlis.
Ištrauka iš Algirdo Degučio Knygos "Kaip galima liberalizmo tironija"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą