Omramas Mikaelis Aivanhovas apie tylos kelią

Yra Žmonių, kurie, regis skleidžia savo vidinį klegesį. Net jei jie nieko nedaro ir nekalba, iš jų sklinda kurtinamas triukšmas. Bet pasitaiko sutikti ir tokių – deja, labai retai – kurie atrodo įsisupę į tylą. Net kai jie kalba, iš jų sklinda tyla. Taip, nes tyla yra vidinio Gyvenimo savybė. Ir jūs nesugebėsite manęs suprasti, jei jums nepavyks bent kelias minutes likti tikroje tyloje... labai tikėtina, kad tokios būsenos patyrę dar nebuvote.

Kaip klystame manydami, kad tyla – tai būtinai dykuma, tuštuma, bet kokios veiklos ir bet kokios Kūrybos nebuvimas, žodžiu, nebūtis. Iš tikrųjų tyla būna įvairi, ir apibendrintai galima tarti, kad yra dvi jos rūšys: mirties tyla ir aukštesniojo Gyvenimo tyla. Kaip tik apie pastarąją čia Mes kalbame bei stengiamės suprasti. Ši tyla – ne inercija, o Darbas, intensyvi veikla, vykstanti tikros Darnos aplinkoje. Tai nėra tuštuma, nėra nebūtis, o atvirkščiai – pilnatvė, kurią patiria Žmonės, jungiami didelės Meilės ir taip stipriai ką nors išgyvenantys, kad negali to išreikšti nei judesiais, nei Žodžiais.


Žmogaus tyla yra trijų lygmenų – fizinio, astralinio ir mentalinio – dermės rezultatas. Taigi idant savyje įkurdintumėte tylą, turite stengtis kurti fizinio kūno, jausmų ir minčių Darną. Tikriausiai yra pasitaikę staiga pajusti, kaip jus apima labai gili tyla, tarsi vidinis triukšmas, kurio iki tol nesuvokėte, nes kasdien jame gyvenote, būtų staiga nuščiuvęs. Ši tyla jaučiama kaip išsilaisvinimas, palengvėjimas, tarsi staiga nuo pečių būtų nukritusi našta, atsirišę pančiai, atsivėrusios durys, lyg pagaliau iš kalėjimo išlaisvinta Siela būtų išplitusi erdvėje.

Šis potyris duodamas jums kaip Dangaus dovana, jums nieko dėl to nereikia padaryti, tačiau tai nereiškia, kad negalite jo pasiekti sąmoningai. Jums padės tam tikri veiksmai, ar pratimai, kiekvienas jų turi savų ypatumų ir spalvų.

Kai pagaliau į šią tylą panyrate, visiems savo veiksmams nejučiomis suteikiate ritmo,  grakštumo. Jūs judate ir liečiate daiktus taip, tarsi visa kas jumyse būtų vien šokis ir muzika. Šis harmoningas judėjimas, kuris persmelkia visas jūsų organizmo ląsteles, palankiai veikia ne tik jus, bet ir visus šalia esančius žmones: jie jaučiasi lengviau, laisviau, šviesiau ir pagaliau patys pradeda siekti pojūčių, kuriuos patyrė būdami su jumis.

Jei jums pavyko pasiekti tą tylą, svarbu mokėti ją išlaikyti. Kitaip kam tiek pastangų, jei tuoj pat prarandama jų duota nauda? Jei jums pavyko per maldą ir meditaciją įkurdinti savyje tylą, turite būti budrūs, idant neleistumėte jai pabėgti. Svarbu suprasti, kad dvasinio Gyvenimo tikslas nėra pusvalandį ar valandą per dieną stengtis atkurti ryšį su tylos ir Šviesos Pasauliu, paskui visa tai pamiršti, vėl leistis įtraukiamiems į Gyvenimo sumaištį ir triukšmą, o rytoj pradėti viską iš naujo – tai beprasmiška. Priešingai, Ramybė, Darna, kuria mėgaujatės per meditacijas, turi lydėti visą dieną ir persmelkti visus jūsų veiksmus.

Vidinės tylos pasiekimas – asmens evoliucijos požymis. Tikrą tylą pasiekia tie, kurie, pažinę įšventinimo Tiesas, sugebėjo sutvarkyti savo vidų. Tyla jiems atveria nušvitimo vartus, o jie patys tampa visos Žmonijos palaiminimų šaltiniu.


Komentarų nėra: