Vydūnas apie svajonių virtimą galybėmis

Labai žymiai dvasinės Žmogaus Galios pradeda augti, kad Žmogus savo mintimis, savo manymu, toliau ir savo palinkimais neveja tikslų, kurie vien tarnauja siauram asmens Gyvenimui, bet kad jis siekia platesnių ir aukštesnių tikslų, kad jam nerūpi tiek jo asmens reikalai, kiek jo Giminės, Tautos, pagaliau visos Žmonijos klausimai.

Tuomet svajonės virsta idealais, tampa galybėmis. Žmogus nebestovi sau vienas - menkas prieš visą tikrenybę, bet jis su dvasiniu savo būviu yra susiliejęs su visu dvasiniu Visumos turiniu. Jis siekia su savo asmenybe visų esamų tikrenybių tikslo.

Ir nebeveikia tada, kaip jį varo pageidimai, jausmai, troškimai, bet jis veikia sekdamas didžiuosius Pasaulio Gyvenimo dėsnius. Nebelieka jis sau vienas šalia visos esamybės, bet jis gyvena Vienybėj su ja. Jaučiasi gyvu jos nariu ir gyva jos Galia. Ir nebeplaukia jo omenyj svajonės, kaip debesėlės, kurios ir menkiausio vėjelio nupučiamos tai šen, tai ten, bet jos lekia kaip tiesūs galybės ir Šviesos spinduliai ar šoviniai. Yra jos lyg įtrauktos į ypatingą Galių srovę ir neša nuostabius jų reiškinius su savim. Su platesniais ir aukštesniais tikslais auga ir visos viso psichinio Žmogaus Gyvenimo galybės. Žmogus gyvas nebe svajonėmis prieš vis` tikrenybę, bet dvasinės tikrenybės Galių srityje. Ir visi jo Gyvybės reiškiniai pareina iš tikrenybių pagrindo.

Tokiam Gyvybės laipsniui pasiekti yra ypatingas dar Žmogaus pasistengimas reikalingas.
Jis nebeturi tenkinties tuo savo svajonių branduolu, kurs pažymimas Žodžiu Aš, bet jis turi bandyti pasijausti tuo Aš, kurs visuomet liekasi tuo pačiu, nors kaži kaip kistų jo jausmų ir minčių Gyvenimas. Šmėkščiojanti tojo ašis turi dingti, ir jos vietoje turi stoties Išminties, Meilės ir Grožės versmė. Žmogus turi numanyti, kad jo asmenybė šaknėja gilesnėse esties gelmėse, turi atjausti save esant visumos širdyje ir Dvasioje ir visumos širdį ir Dvasią esant jame. Turi tai jam tapti galutinė tikrenybė.

1 komentaras:

Unknown rašė...

Puiki iniciatyva :)