Joga Vasišta apie savęs suvokimą

Išminčiaus prigimtis netrokšta pojūčių, kuriems pasiekti reikalingos pastangos. Jis tenkinasi tuo, kas jau yra. Tas, kuris bet kokiu įmanomu būdu pajėgia sustabdyti protą nuo veržimosi į jutiminių malonumų paieškas, išsigelbėja nuo mirties neišmanymo vandenyne. Daugiau neapgausi Žmogaus, kuris suvokė savo Vienybę su Visata ir pakilo virš troškimo ir bjaurėjimosi.

Todėl suvok, kad tikrasis Aš, arba beribė Sąmonė, persmelkia viską, ji yra anapus realumo ir nerealumo. Todėl nieko nei griebkis, nei atsisakyk - ar tai būtų vidiniai ar išoriniai dalykai. Išminčius, kuris suvokė savo tikrąją prigimtį, išsilaisvina iš bet kokių proto puošybos elementų ar apribojimų. Jis prilygsta Dangui ar erdvei, kuri visiškai laisva nuo joje vykstančių įvykių taršos.


Jeigu nei vienas jausmų objektas nesužadins pojūčio "tai mano", nebeįklimpsi neišmanymo pelkėje, ką nors veikdamas ar neveikdamas. Kai jausminiai tavo širdies malonumai nebeatrodys nei saldūs, nei trokštami, būsi pažinęs tai, ką turėjai pažinti ir būsi išgelbėtas iš gimimų ir mirčių ciklo. Tas, kurio nelaukia nei šio Pasaulio, nei rojaus malonumai (nepasiant to, išlieka rojuje kūno suvokimas ar ne), yra laisvas net tada, kai pats to sąmoningai nesiekia.

Šiame neišmanymo sąlygoto proto vandenyne nenuskęs tik tas, kuris atras savęs suvokimo plaustą. Todėl tyrinėk savo tikrąją prigimtį ir beribę Sąmonę pasitelkęs aštrų kaip skustuvas intelektą. Tuomet įgijęs pažinimą ilsėkis.

Gyvenk Išminčių ir nušvitusių Žmonių Gyvenimą. Jie suvokia beribę Sąmonę ir šį menamą Pasaulį, todėl nei jie vertina, nei atsisako veiksmų šiame Pasaulyje.