Dainius Razauskas apie Laisvę ir Kalbą

Kalbėti svetimais Žodžiais, vadi­nas, mąstyti svetimomis mintimis, atsiduoti svetimai galvosenai, svetimai pasaulėžiūrai ir, iš esmės, svetimai Valiai. Jeigu mūsų įvertinimus, sprendimus ir galiausiai poelgius per aklai išpažįstamą primestą pasaulėžiūrą tvarko svetima Valia, tai Mes nė negyvename savo gyvenimo, bet esame tarsi svetimo kūno ląstelės, svetimų tikslų priemonės, būtent vergai. Žmogaus vergystė ar Laisvė visuomet atsispindi jo Kalboje, ir pagal Žmogaus Kalbą visuomet įmanoma atsekti, kam jis vergauja arba nusilenkia. Apie tai galima spręsti iš tam tikrų kertinių sąvokų, be kurių Žmogus nebeįstengia reikšti savo min­čių, apskritai galvoti, suvokti Pasaulio anei susivokti pats, kurių nepajėgia išversti, išskaidyti, išvesti iš kitų, o į kurias tik visu svoriu remiasi. Tokios sąvokos, jeigu jos nėra gyvo pažinimo vaisius ir nėra užaugusios iš savosios Kalbos, tampa vergijos pasaitėliais, nematomais latakais, kuriais slapta nuteka svetur mūsų Dvasia ir Gyvybės Galios.


Kiekvienas „tarptautinis Žodis“ tad – pasivergimo, priklausomybės, pavaldumo tai „tarptautai“ prisipažinimas. Dauguma vadinamųjų tarptautinių Žodžių turi lietuviškus atitikmenis, didelė dalis yra netgi bendrašakniaibendrakilmiai su atitinkamais ar panašiais lietu­viškais Žodžiais, ir jeigu vis dėlto Mes bevelijame kalbėti svetima Kalba, tat rodo ne ką kita, o patį paprasčiausią vergiškumą, nepasitikėjimą nuosavomis mintimis, savo galva. Ištaręs svetimą Žodį neva užsitikrini, prisiskiri jame iš anksto jau glūdinčią reikšmę, vertę, ir nebereikia tos reikšmės bei vertės Žodžiui suteikti iš savęs, iš savo asmeniško patyrimo, nebereikia būti savimi. Tai ir yra vergo laikysena: tykojimas vogčia prisiskirti sau gatava, nustverti svetima, prisiplakti prie to, kas iš anksto reikš­minga ir todėl vertinga. Gi laisvas Žmogus reikšmių ir, vadinas, verčių šaltinio ieško savyje, savo išgyveni­muose, apmąstymuose bei pažinime, todėl, užuot be atvangos naršęs, šniukštinėjęs ir griebęs, įgyja galiąduoti. Laisvas Žmogus ne siekia susireikšminti svetima sąskaita, šitaip sykiu pasivergdamas, bet pats teikia savo betarpiškos aplinkos daiktams reikšmes.

Manyti, jog „istorinė situacija“ verčia, jog „kultū­rinis kontekstas“ reikalauja, apskritai laikyti save pavaldžia dalimi kažkokio išorinio, aplinkinio, reikšminges­nio už save, patikimesnio už savo širdį „konteksto“, vadinas, stačiai išsižadėti savo širdies, išduoti, parduoti Sielą, išsiginti atsakomybės už savo supratimą, savo tikrovę, savo Gyvenimą. Vergas nesiima abejoti, stebė­tis, klausti, mąstyti pats, vergas nuolankiai arba iš aukšto svarsto svetimas abejones, baikščiai pavyduliauja sveti­mos nuostabos, svetimais atsakymais užkamšo savąjį žingeidumą, vergas lipte limpa prie svetimo Gyvenimo pilnatvės, tuomi tik susitaikydamas su nuosavu nepilnavertiškumu. Vergas vogčia stengias apgauti save ir kitus: prisiplakti prie svetimų vertybių, atkartoti, pamėgdžioti jas ir šitaip neva įgyti vertę savo ir kitų akyse. Tačiau kaip tik troškimas iš šalies prisiskirti vertę ir rodo, ir tik pagilina nepilnavertiškumą.


Obalsiai
 „sugrįžti į Vakarų Kultūrą“ – ar nuolankiai jai atsiduoti – tėra, deja, tik mūsų nepilnavertiškumo ženklas. Net jeigu jie ir žymi tikrą dvasinį troškulį, tai šis yra suklaidintas gosloko stalgio pasilygiuoti, prisigretin­ti bei alpiai pasigėrėti savimi, o ne gyventi, mylėti ir mąstyti atvira širdimi, ne savimi būti, drąsiai ir laisvai. O būti savimi – tai kalbėti savais Žodžiais.
Laisvė – ne kokios nors patikusios spalvos tamsūs akiniai, ne būdas nelaisvei pašvelninti, o tiesiog nepridengtas žvilgsnis tikrovėn; ne kuri nors pasaulėžiūra kaip padarinys, bet pats pasaulin žiūrėjimas kaip visų galimų pasaulėžiūrų šaltinis, ištaka, pradžia, kaip visų atskaitos taškų Atskaitos Taškas; ne atsakymai, tegu ir labai malonūs mūsų savimeilei, bet gyvas Klausimas; ne svetimos gairės bei vertybės, bet nuosavas, vidinis, pirmapradis pilnavertiškumas. Laisvas Vilnius nėra nei „Siaurės Atėnai“, nei „Pietų Stokholmas“, kadangi jis, laisvas Vilnius – pats Pasaulio vidurys.

1 komentaras:

Edita Mira rašė...

Ačiū, Dainiau. Seniai kas nors taip stipriai žodžiu mane paveikė.