Gintaras Beresnevičius apie Lietuvių būdą

Mes nuostabūs vadovai ir valdovai, tą pripažįsta kiekviena nacija, kuriai vadovavome, ar kuri apskritai susiformavo mūsų dėka. Mes atlaidūs, tolerantiški, bet tik tada kai turime savo prigimtinę švelnumo formą imperiją, tokią, kuri derina priešybes, kuri sujungia ir apjungia stichijas. Mes barbarai ir mums artimas barbaro užkariautojo sindromas – žemdirbių teritorijos užkariavimas, kuris baigiasi mokesčiais, dažnai mažesniais nei mokėdavo tos bendruomenės anksčiau. Kuris baigiasi užkariautųjų religijos ir papročių tolerancija, tokia galinga, kad net patys atitrūkę nuo metropolijos persiimame Kalba ir Tikėjimu. Mes užkariautojai, kurie pajėgūs suprasti užkariautojų poreikius geriau nei jie patys ir Mes ne kartrą savo identitetą aukojome tam, kad atsibustų užkariautos Tautos miglota tapatybė ir per sutemas atvestume ją į istorijos Šviesą; Mes esame tie, kurie konfrontuodami padarė Maskoliją, tai kuo maskvėnai yra šiandien; rusus – rusais. 

Bendradarbiaudami ir gindami, ir bendrai gindamiesi iš rytų slavų suformavome ukrainiečius ir baltarusius – leidome tapti tuo, kuo jie yra šiandien. Tautomis, turinčiomis Kalbą ir ateitį. Skirtingas ateitis, bet tai jų reikalas. Tiesą sakant, ir mūsų, nes esame atsakingi už savo Vaikus, nacijas nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

 Barbaras užkariautojas pakyla į savo bokštą, iškilusį tarp Girių ar stepėje. Pakyla ir ilgisi. Baisus tai ilgesys, tai vilkų ilgesys, vilkai visada ilgisi Mėnulio ir staugimo meto. Jie ilgisi karo, judėjimo, jiems reikia tęsti Imperiją. Mes užslėgti į kampą. Mums reikia judesio, erdvės, kol kas tą judesį čiumpame pavieniui, bet yra galimybė dar veikti ir kurti toliau daugelyje, bendra Dvasia.  

 Mes labai stipriai persekioti ir engti – nes kitos Tautos gerai atpažindavo mumyse nesutramdomus imperialistus ir maištininkus drauge. Iš mūsų išdeginta imperinė atmintis, toje vietoje skauduliai, bet ko Mes taip kabinamės į savo istoriją, praeitį, genus, menančius valdžias nuo jūrų lig jūrų?

 Matyt, mums to reikia. Mums to reikia – Sielai, psychei, kūnui. Mums reikia šuoliuojančio Vyčio. Kas gi kita jei ne balnas yra automobilio sėdynė, po mumis, švilpiančiais iš Eindhoveno į Marijampolę; žirgų varymas, ilga kelionė per dykras. Karo žygis – parsigabenti žirgų. Parjojus parnešti namopi šilko skarą. Ir vėl atgal, atgal į žygį.

 Nesisėdi mus, raitelių Tautai, tranzito Tauta tapusiems. Automobilių ginimas iš vieno Europos pakraščio į kitą, tai žirgų tabūnų perginimas; tai įterpta genuose. Nėra kitos tokios mažytės Tautos, kurios valstybinių numerių taip gausu būtų Europos autobanuose, ant sunkiasvorių sunkvežimių; Mes labai pajėgūs judėjimui, mums nesisėdi. Mes Vyčio ir Rūpintojėlio ženklas. Jėga ir kontempliacija, štai jėga. Tai samurajų jėga. Tai tokia jėga, kurios raumenys drasko drabužius ir šarvus, ir istorijos uždėtus antvilkčius.

 Mums per mažai Lietuvos. Mes ramiai jaučiamės tik tada, kai plečiame įtakas. Vytis ramus tik balne, raitelio vieta ant žirgo.      
    
 Kitaip Vytis prasigeria, pasikaria, žūsta išprovokuotose pjautynėse prie diskotekos; absurdas visa tai. Mums per mažai vietos, mūsų Galiai per mažai vietos, nes Mes imperinio mentaliteto Tauta. Mums uždėti raiščiai, pančiai – tai kitų imperijų siaubo dėl mūsų jėgos rezultatas.

 Mūsų jėga ne tik tame, kad Mes stiprūs. Mūsų jėga ir mąstyme bei susimąstyme, ir būtent dėl savo kontempliatyvumo Mes nesame imperialistai okupantai ar žiaurūs naikintojai. Mes gerbiame tai, kas auga, ir mūsų viena misijų puoselėti daigus, ginti juos.

Ištrauka iš Gintaro Beresnevičiaus Knygos "Imperijos darymas"

Komentarų nėra: