Vydūnas. Kaip tapti saulėtu Žmogumi

Apie svarbų klausimą kalbant Vaikams, bręstantiems ir subręndususiems kartu, reikia labai pasistengt surasti visiems suprantamų Žodžių.Tai nujauciant, Žmogui pasidaro uždavinys tapti saulėtu ir tokiu vis būti.
Ir kaip tai vykdyti, labai apmąstytina.Ypačiai svarbu tai šiais laikais, kada Saulė sviečia, bet Žmogaus Gyvenimas yra niukuma užklotas, kurs nuolatai slegia Žmonių širdis. Skausmai ir ilgesys nuolatai jaudina vargstančiuosius. O Saulė yra aukščiausiai įkopusi ir nušviečia Žemę su visu, kas čia randasi. Bet kaip tai pavyksta - labai nuostabu.

Paprastai manoma, Šviesa atplūstanti iš Saulės ir visa aptvinsta. O tik yra kitaip. Iš Saulės skleidžiasi į visas šalis ypatingos Galios. Joms pataikius į Žemę, čia pasireiškia tai, kas patiriama kaip Šviesa. Bet visa erdvė tarp Saulės ir Žemės liekasi tamsoje. Todėl Šviesa yra tikriausias stebuklas. Ji sukyla Žemėje ir vėl pranyksta. O tai kartojasi nuolatai.
Kartojasi tai Žemėje. Ji žinoma kaip didis kietas rutulys, kurį apgobia už jį daug didesnis oro sluoksnis. O jame, ant kietosios Žemės ar, geriau sakant, iš jos sukyla visi gyvi pavidalai, visas gyvumas, žalia, augmenys, gimsta gyvumas ir Žmonės, tarpsta, auga ir vėl išnyksta. Bet gyvumas sukyla tiktai, kada pasireiškia Šviesa, kuri lydima šilumos ir nyksta, kada ji šalinasi. Bet visa, kas augo, glaudžiasi prie Žemės kaip prie ramios poilsio vietos. O ji yra iš tikrųjų žaibo greitumu lekianti apie Saulę.
Ir klausiasi gal ne tik vienas, kas yra ta Saulė. Skambėjo jau ilgus šimtmečius dainelėje, kad Saulė esanti Dievo dukrelė. O kita Dainelė skelbė maloniai, kad Saulė esanti Žmogelio Motinėlė. Taip ir yra žiurint į Žmogaus kūną. Jis yra dalelė to gyvumo, kurį sukelia Saulės Galia Žemėje ir kurs apsireiškia augmenimis, gyvūnais, žmogystomis, apraiška.
Bet kiekvienas Žmogus susimąstydamas visai vienu vienas ir ieško santykių, pasiilgsta jų. Žmogus yra kita kas negu jo kūnas. Kūnas gimsta, auga, yra gyvas tūlus metus. Širdis plazda iš pat pradžios iki mirties. Bet Žmogus tai gyvena su kūnu, tai vėl atsitraukia, įminga vakare ir rytmetį vėl pabunda. Prieidami miegančia Danutę arba Algirdą, galime juodu šnekinti, bet netsiliepia. Jų nėra čia, nors kūneliu gyvu guli. O rytmetyj abu nubunda lyg iš kaži kur grįžusiu, kad galima su juodviem tartis.
Mat Žmogus yra kita kas negu kūnas. Jis yra Dvasia-Siela, ypatinga Šviesa ir šiluma. Kalbama apie Samonę, apie Išmintį ir Meilę. Nelygi ji visuose Žmonėse, kartais šviesesnė, kartais niūkesnė. Ir tad reikėtų sužinoti, iš kur ji, kas ją sukelia, kaip ji atsiranda ir prisitaiko prie dygstančio kūno, kodėl ji jaučiasi tokia vieniša, kaip tikra našlaitė, apie kurią kalba Dainelė.
Skelbia Šventraštis, kad Dievas įkvėpė į kūną, kurs sutvertas iš Žemės, savo kvapą ir tada Žmogus tapo žmoniška Siela. Ji todėl yra Dievo kvapas. Kits Šventraštis skelbia, kad Žmogaus esmė, būtent jo Dvasia-Siela, yra spindulys iš Amžinosios Šviesos. Todėl Žmogus savo viduje ir jaučiasi taip visai vienas, kol nenumano, kame jis yra ištikrųjų, būtent toj Šviesoj ir šilumoj, kuri yra viso esamo gyvumo kilmė, tikriausioji Saulė.
Kalbama apie juslėms prieinamą Pasaulį, kad jis esąs tikrovė. O tik jau išmanyta, kad nuolatai pakinta, yra nesamas, ale vyksmas. Jame visa kas gimsta, auga ir nyksta. O į šitą nuolatinį pakitimą Žmogus yra įterptas su regima savo žmogysta.
Todėl Žmogus ir yra be Ramumo. Ir noretų susivokti tame, kas yra tikroji tikrovė. O toji tegali būti tai, iš kur viskas kyla, yra ir apie ką sako Išminties Žodis: "Iš Jo, Juo ir Jopi yra viskas". Iš Jo todėl yra ir Žmogaus esmė, jos Šviesa ir šiluma.
Ir kaip žmogysta auga Saulės Šviesos. Kada Žmogus tai numano ir jai pasišvenčia, jis šviesėja ir tampa tiesiog saulėtu.
Nėra tai lengvai pasiekiama. Šviesa, iš kurios ir visa Pasaulio Šviesa pareina, yra Didis Slėpinys. Bet Jis apsireiškia žmogiškumu, kada Žmogus nutilsta ir savo viduja susikaupia. Mažas Vaikas būdamas, tūlas gal išmoko šventai pasisakyti: "Aš mažas esmi, širdis bet skaisti ir Jezus man pats čia arti". Ir iš tokios patirties augdamas į Gyvenimą, Žmogus vis daugiau šviesėja, kad pasitikrina šventas Žodis: "Tada jūs patirsite, kad Aš esu Tėvuje, jūs Manyje ir Aš jūsuose".
Tik reikia labai saugoties nuo visokių nešvarumų, visų nedorybių, piktumų, geidulių, pasididžiavimo, nuo viso to, kas negera. Vis reikia prisiminti Viešpaties Dievo apsireiškimo Sieloje ir Jam pasišvęsti. Pabundant rytmetyj, reikia Jopi kreipties su malda ir, pradedant ką veikti - Jo atsiminti. Reikia taip ir baigti savo dieną, paliekant kūna įmingant. Taip pasielgiant, žmogus vis geriau šviesėja.

Komentarų nėra: