Rytų idėja Lietuvių filosofijoje, literatūroje ir Kultūroje. Vydūnas

Vydūnas, V. Krėvė, M. K. Čiurlionis – priskiriami prie tų autorių, kurių darbai akivaizdžiai byloja Bhagavad-gitos Išmintį ir yra tapę aukščiausiais dvasingumo pavyzdžiais tiek XX a., tiek XXI a. Lietuvių Kultūroje. Kaip ir teatro režisierius J. Miltinis, kuriam aktoriaus dvasinis ugdymas buvo vienas iš svarbiausių reikalavimų. Vydūnas, V. Krėvė, M. K. Čiurlionis, J. Miltinis – visi jie reiškėsi skirtingose kūrybinėse erdvėse, tačiau juos jungianti Rytų idėja tarnavo kuriant nacionalinį stilių. Šių menininkų Darbai, kuriems rytietiškos Kultūros turėjo pamatinę reikšmę, ypač svarbūs visai Lietuvių Kultūros plėtotei.

Vydūniškoji Bhagavad-gitos sklaida
,,Bhagavad-gita ne tik esmingai paveikė Vydūno filosofiją ir Kūrybą, bet ir buvo tarsi viso jo Gyvenimo ir veikimo kelrodis“ (Bukontas, 1999, 41 p.). Vilhelmas Storosta (1868–1953) – ryškiausias rytietiškos orientacijos Kūrėjas Lietuvių Kultūroje. Indų vedanta atliko svarbiausią vaidmenį formuojantis Vydūno pasaulėžiūrai. Išsamiausio Vydūno tyrinėtojo V. Bagdonavičiaus teigimu, Bhagavad-gita yra mėgstamiausias jo Kūrinys ir šiam šventraščiui Vydūnas jautęs skolą beveik visą Gyvenimą (V. Bagdonavičius, Sugrįžti prie Vydūno, 2001, 286 p.). Vydūno dėka 1947 m. pasirodė pirmasis lietuviškas Bhagavad-gitos vertimas. Šią Knygą jis vertė net penkis kartus. Penktąjį vertimą baigė 1939 m. ir kreipėsi į kalbininką A. Salį, kad patikrintų, ar taisyklingai vartojama sanskrito Kalba. Nesulaukęs atsakymo ir išsinešiojęs su savimi vertimą visus karo metus, galiausiai jį išleido tik po aštuonerių metų Detmolde. Vėliau, jau grįžęs į Lietuvą, Bhagavad-gitos ištraukas Vydūnas spausdino žurnale Šaltinis (1905–1906). 


Vydūnas augo protestantiškoje aplinkoje. Tėvų diegiamas religingumas buvo vienas svarbiausių veiksnių jo dvasiniam brendimui. Augančiam Vaikui dažnai kildavo egzistenciniai klausimai, į kuriuos krikščioniškosios dogmos nepateikdavo jam tinkamų atsakymų. V. Storosta, būdamas dar tik devynerių metų, eilėse jau išdėsto savo religinius išgyvenimus. Dažnos ligos vaikystėje, mirties nuojauta taip pat svarbūs faktai Mąstytojo dvasiniuose ieškojimuose. Anksti patirti sunkumai skatino gilintis į egzistencinius klausimus. Pirmieji žingsniai indų Kultūros link žengiami dar ankstyvoje jaunystėje, kuomet kankinamas džiovos Vydūnas kreipėsi į įvairius profesorius Berlyne, vildamasis išsigydyti savo mirtiną ligą. Tačiau visi rezultatai gan pesimistiški – nei vienas gydytojas nežada pasveikimo ir visi prognozuoja tik kelis mėnesius, likusius jam gyventi. Tuomet Vydūnui paskutinė Viltis atrodė iš esmės pakeisti savo Gyvenimo būdą ir gręžtis į Rytų Išmintį, nes čia, Vakaruose, jau niekas nežada išsigelbėjimo. Vienintelis patikimas žinių šaltinis jam tapo indų Vedos. Savo straipsnyje ,,Mažumas apie evoliuciją“ Vydūnas taip atsiliepia apie indų Išmintį: ,,Griuvę visi mokslo pamatai iš pat senųjų graikų laikų. Vien palikusios senųjų indų Vedos“ (Vydūnas, 1992, 86 p.). Jaunuolis patiria tam tikrą vidinę revoliuciją ir iš Vilhelmo Storostos pradeda bręsti Vydūnas.

Kaip visiems Bhagavad-gitos skleidėjams, taip ir Vydūnui itin svarbi buvo praktika. Grįžęs iš Vokietijos į Lietuvą, Vydūnas nutaria griežtai laikytis įvairiapusio susivaldymo ir asketizmo. Kūno kontroliavimas – vienas iš esminių momentų. Tai turėtų būti pirmasis žingsnis siekiantiems tikrojo pažinimo. Nemažai dėmesio skiriama lytiniam Gyvenimui. Pagal Vedų Išmintį, tai nėra nuodėminga tik vienu atveju: kai siekiama susilaukti Vaikų. Skaistumas be galo svarbus einantiems dvasiniu keliu. Dažnam lytinis Gyvenimas ir Meilė tampa tapatūs Žodžiai, tačiau Vydūno nuomone: ,,Jis tik su Meile tiek bendro teturi, kiek Žemė su Dangumi“ (Vydūnas, Apsišvietimas, 1909, 14 p.). 1895 m. Tilžėje V. Storosta įkuria giedotojų draugiją, kuri taip pat turėjo skatinti dvasingumą. Šiai draugijai Vydūnas vadovavo net keturiasdešimt metų, kol hitlerininkai ją uždarė. Neilgai trukus kolektyvas skilo į dvi dalis, mat Vydūnas paskelbė ultimatumą jo nariams: rinktis arba giedojimą, arba girtuokliavimą ir pypkoriavimą. Žinoma, ne visi Tilžėje entuziastingai sekė Vydūno idėjomis. Visiška abstinencija, vegetarizmas, seksualinė skaistybė daugeliui neįveikiamos užduotys. Tačiau būtent šių principų besąlygiškai laikosi Bhagavad-gitos mokslo šalininkai. Mąstytojas tai sėkmingai pritaikė ir savo Gyvenime. Be to, propagavo įvairius kvėpavimo pratimus. Upanišadose vartojamas sanskrito žodis prana, kuriam tikslaus atitikmens Lietuvių Kalboje nėra. Jis nusako paprastą kvėpavimą ir kartu iš kvėpavimo kylančią gyvybinę energiją. Tinkamai įvaldžius kvėpavimą galima sureguliuoti organizmo veiklą, pasiekti kūno ir Dvasios harmoniją. Net dieviškumo apsireiškimas grindžiamas kaip dievybės kvėptelėjimas į Žmogų. Vydūnui teisingas kvėpavimas buvo svarbus faktorius sveikoje bei dorybingoje gyvensenoje. Apie paros ritmo laikymosi svarbą žinių taip pat galime rasti Vedose. Šiuose raštuose Žmogus skatinamas gyventi Saulės ritmu. Keltis palankiausia iki šeštos, o gultis miegoti iki dešimtos valandos. Tuomet ir fizinis, ir dvasinis Žmogaus kūnas bus sveikas. Nesilaikant šių principų, anksčiau ar vėliau ima vystytis įvairios ligos. Vydūnas keldavosi anksti ryte ir pasiėmęs trimitą balsu sveikindavo tekančią Saulę. Jam buvo šventa kiekviena Gyvybės forma.

2.1.1. Ryškiausi vedantos bruožai filosofijoje

Bhagavad-gitoje Vydūnas rado esminius orientyrus, kurie turėtų padėti ne tik jam, bet ir pavergtiems Lietuviams atgimti dvasiškai. Taigi jo kūriniuose šventraščio idėjos vaidina ypatingą vaidmenį Lietuvių Tautos tobulėjimo procese. Vydūnas vedines žinias platino įvairiausiais būdais: tiek savo Kūryba, tiek visuomenine veikla, tiek savo asmeninio Gyvenimo pavyzdžiu. Ryškiausiai Bhagavad-gitos idėjos atsispindi ankstyvajame Vydūno Kūrybos laikotarpyje. Vedantos Dvasia yra persismelkę visi Kūriniai, skirti ontologijos problematikai: ,,Visatos sąranga“, ,,Slaptinga Žmogaus didybė“, ,,Mirtis ir kas toliau“, ,,Likimo kilmė“, ,,Žmonijos kelias“, ,,Apsišvietimas“, ,,Gimdymo slėpiniai“. Šie darbai ,,mažiausiai originali, labiausiai su indų šaltiniais besisiejanti Vydūno filosofijos dalis“ (V. Bagdonavičius, Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai, 1987, 100 p.). Poskyryje aptarsiu keletą esmingiausių Bhagavad-gitos atspindžių Vydūno kūryboje:
Sąmonę.
Tris materialias gamtos gunas.
Jogos sistemą.
Karmą.


Sąmonė, sąmoningėti, sąmoningumas – vieni iš dažniausiai vartojamų terminų Vydūno veikaluose. L. Astra savo straipsnyje ,,Vydūniškoji sąmonės fenomenologija“ pateikia gan įdomų faktą: ,,Lietuvių mokslotyroje Vydūnas pirmasis suformulavo ir atkreipė dėmesį į žmogiškosios Sąmonės reiškinių problemas, iš kurių Sąmonės būsenų kaitos, įvairių sąmoningumo laipsnių ir giluminės Sąmonės įžvalgos reiškiniai – šiuo metu yra tapę svarbiausiais žmogiškojo pažinimo prioritetais“ (Vydūnas Lietuvių Kultūroje, 1994, 41 p.). Bhagavad-gitoje Sąmonė taip pat vienas iš centrinių momentų. Dar šis kūrinys yra vadinamas mokslu apie Krišnos Sąmonę, o ,,Krišnos Sąmonė – tai nuolatinė transcendentinė Meilės tarnyba Viešpačiui“ (Bhagavad-gita 6.10, 286 p.). Taigi įdomu palyginti vydūniškąją ir rytietiškąją Sąmonės koncepciją. Sąmonės ir Sielos sąvokos Vydūno filosofijoje, kaip ir Bhagavad-gitoje, yra gan artimos: ,,Sielos būvimo požymis – individuali Sąmonė“ (Bhagavad-gita 2.17, 86 p.). Tokius pat pastebėjimus randame ir Vydūno raštuose: ,,Žmogus žino save esant, kada jis budi, kada yra sąmoningas. Mat jo esmė yra Sąmonė, arba, kaip šiaip sakoma, Siela“ (Vydūnas, Raštai II, 1991, 444 p.). Vakarų psichologijoje Sąmonės suvokimas labai skiriasi nuo rytietiškojo, kuriuo Vydūnas ir rėmėsi, todėl svarbu išsiaiškinti rytietiško sąmoningumo koncepciją. Nors Sąmonės reiškinio nepaaiškina materialaus mokslo dėsniai, kiekvienas pats sau esame įrodymas, kad ji egzistuoja. Indų Vedos pabrėžtinai skiria grubų (fizinį) kūną nuo subtilaus, į kurį Vakarų kultūra nėra linkusi per daug gilintis, o akademinėje visuomenėje apie tai kalbėti nepriimtina. Subtilų kūną sudaro protas, intelektas bei netikras ego. Daugelis linkę manyti, kad protas ir intelektas tapatūs dalykai, tačiau Vedos sako, kad protui priklauso emocijos ir norai, o intelektas analizuoja, sprendžia ir daro strategijas. Visi šie trys komponentai ir sudaro sąmonę. Ji dar skiriama į transcendentinę (Sielos Sąmonę) ir materialiąją. Materialioji Sąmonė pavaldi trims Gamtos jėgoms. Vedinėje literatūroje priimta tas jėgas vadinti sanskrito terminu – gunomis (savybėmis):
Neišmanymo (tama) guna. Kada Žmogaus Sąmonė neišmanyme, vyksta tapatinimasis su daiktais.
Aistros (radža) guna. Tapatinimasis su fiziniu kūnu.
Dorybės (satva) guna. Tapatinimasis su subtiliu kūnu.

Vedose teigiama, kad tikroji Žmogaus esmė nepasireiškia nė vienoje iš trijų minėtų gunų. Žmogaus esmė yra jo amžina Siela. Norėdamas pasiekti transcendentinę Sąmonę, pažinti savo Sielą, Žmogus privalo pakilti virš materialios Sąmonės, t. y. virš trijų materialių gunų ir liautis save tapatinti su grubiu bei subtiliu kūnu. Skirtingus Sąmonės laipsnius pastebi ir Vydūnas: ,,Kad Žmogus yra tamsus neišmanėlis, vangus, tingus, pasileidęs, paikas ir kvailas, tuomet jame turi viršų Tamas. Radžas valdo, kad Žmogus kupinas visokių geismų, kad jis nuolatai karščiuoja, kad jį visokie troškimai varo, kad jis svetnaudybės pavergtas. Bet kad iš jo lyg pro visus vartus skaidri Išminties Šviesa spindi, tuomet žydi Satva“ (Vydūnas, 1991, 146 p.). Kūną mąstytojas įvardija tik kaip instrumentą, priemonę, padedančią Sąmonei šviesėti. Esama ir kitų kūnų, Žmogus nėra vien tik fizinis pavidalas, tačiau daugelis nelinkę tikėti tuo, ko negali įvardyti ar apčiuopti savo juslėmis. O pats faktas, kad turime ne vien materinį kūną, dažnai sukelia šypsenas. Nors tai gerai išmanė senovės Išminčiai.


Įsisąmoninus mirtį, suvokus jos esmę, kad tai tėra perėjimas į kitą būvį, visas Gyvenimas tampa lyg pamoka tinkamai numirti. ,,Mirimo akies mirksnis yra svarbiausioji ir kilniausioji amžiaus valandėlė“ (Vydūnas, Mirtis ir kas toliau, 1907, 16 p.), mat tuomet susitelkia visa Žmogaus esmė. Sąmonė, kurią Žmogus pasiekė gyvendamas Žemėje, keliaus į kitą Gyvybės formą. ,,Kuo daugiau Žmogus kūnu gyvena, tuo daugiau jis tolinasi nuo savęs“ (Vydūnas, 1907, 22 p.), o kūniškas tenkinimasis tik daugina kančias. Štai kodėl taip svarbu užsiimti dvasine praktika ir tokiu būdu sąmoningėti. Minėtoms gunoms yra pavaldi apskritai visa materija. Vydūnas, aiškindamas Gamtos jėgas, lieka artimas Bhagavad-gitai ir įvardija tris gunas kaip skirtingus sąmoningumo lygmenų rodiklius. Galutinis tobulėjimo tikslas – išsivadavimas iš šių gunų, arba kitaip sakant, materijos gniaužtų. Princas Ardžuna, ištikimas Viešpats Krišnos tarnas, nori išsiaiškinti, kaip pasiekti atsižadėjimą bei kokie atsižadėjimo rezultatai. Tai ir yra esminės Bhagavad-gitos temos.


Šventraštyje yra nuosekliai pateikti visi praktiniai metodai šiam tikslui (atsižadėjimui) pasiekti. Tai ištisa jogos sistema, kurią Krišna perteikė Ardžunai. Kartais šis kūrinys netgi vadinamas jogos vadovėliu. Vydūnas šiuos jogos metodus pripažino ir jais naudojosi. Kaip jau buvo akcentuota pirmame skyriuje, Bhagavad-gitos žinios apskritai turi daugiau praktinę nei filosofinę reikšmę. Labiausiai Vydūno filosofijoje pabrėžiami Bhakti (meilės) ir Karma (veiksmo) jogos principai. ,,Kaip prieinamiausius tobulėjimo kelius Vydūnas siūlo nesavanaudišką veikimą, šventą Pareigų atlikimą, Meilę viskam, kas supa, nuolatinį ryšį su dieviškuoju visumos pagrindu bei Darnos savo vidiniame Pasaulyje siekimą. Šie keliai – indiškoje Bhagavad-gitoje aprašyti veikimo (karma joga) ir Meilės (bhakti joga) būdai Žmogui dvasiškai vadovautis“ (Bagdonavičius 2001, 286 p.). Nesavanaudiška veikla Bhagavad-gitoje traktuojama kaip vienas iš dvasinio tobulėjimo būdų. Tai atskleidžia Karma jogos esmę. Žodis karma yra kilęs iš sanskrito Kalbos ir turi keletą reikšmių. Viena jų yra veiksmas. Karma reiškia visatinį įstatymą, kuris yra nulemtas ar nulemia. Matyti, kad karma ir lemtis yra sinonimiški žodžiai. Karma Vydūnui nėra svetimas terminas, nors jį ir mažai tevartoja, daug mieliau jis renkasi žodį likimas. Savo norais ir savo veiksmais Žmogus pats kuria savo karmą arba likimą. Apie visatinio įstatymo egzistavimą taip rašo Vydūnas: ,,Gyvenimą valdo neaplenkiamas įstatymas, būtent šis: kiekvienas Darbas sušaukia savo atgarsį“ (Vydūnas, 1992, 134 p.). Karma yra svarbiausias Visatos dėsnis, kuris veikia nepriklausomai nuo to ar mes tikime juo, ar ne. Šis dėsnis duoda pasekmes absoliučiai kiekvienam veiksmui tiek fizinėje, tiek dvasinėje erdvėje. Karma visada veikia išmintingai ir niekada neklysta. Nors ne visi pažįstame šį dėsnį, tačiau visi galime jausti jo veikimą. Visatoje karma veikia ne tik individualiu principu. Gali pasireikšti ir tautinė karma. Todėl svarbu spręsti kolektyvinių kančių sumažinimo klausimą. Individas koreguoti savo likimą gali tik praktikuodamas dvasinę veiklą. Vydūno kūryboje ir visuomeninėje veikloje Karma joga užima itin reikšmingą vietą. Akcentuodamas nesavanaudiškos veiklos svarbą tobulėjimo kelyje Mąstytojas savo darbuose pabrėžia Bhagavad-gitos idėjas. ,,Veikiant nesiekti asmeninės naudos, nepasiduoti veiklos rezultatų vergovei.“ (V. Bagdonavičius, Vydūno etika: metodinė mokymo priemonė studentams, 2003, 38 p.) Vis dėlto pats tyriausias tikslas – tai Meilė Viešpačiui, o procesas jai pasiekti vadinamas Bhakti joga, apie kurią jau buvo šiek tiek užsiminta pirmajame skyriuje. Tai tobuliausia jungties su Dievu forma: ,,Šis žinojimas – mokslų valdovas, paslapčių paslaptis. Jis – tyriausias, o kadangi per patyrimą leidžia tiesiogiai suvokti savąjį ,,aš“, jis yra religijos tobulybė. Jis amžinas ir įgyjamas su džiaugsmu“ (Bhagavad-gita 9.2, 407). 


,,Visumos sąrangoje“ Vydūnas aptaria nuolatinį Visatos judėjimą ir kaitą, kurioje Žmogus turi ypatingą vaidmenį. Gamta vyrauja savi įstatymai, o nepaklusdami jiems arba, kitaip sakant, Dievo Valiai, kenkiame tiek sau, tiek ir viskam, kas aplink mus. Visatoje esama ne tik fizinių, bet ir dvasinių sričių. Vydūnas jas įvardija sanskrito žodžiais: atma (Dvasia) – buddhi (Šviesa) – manas (manymas). Atma turi vieningą ryšį su absoliutu arba Dievu. Buddhi yra šio ryšio skleidėjas, na o manas reiškiasi kaip protas bei intelektas. Žmogaus ateitis priklauso nuo to ar jo manas daugiau krypsta į aistrų tenkinimą ar į buddhi, savo Dvasios budinimą. Antruoju atveju jis sąmoningėja ir tokiu būdu kelia visos Visatos vibracijas. Čia galima įžvelgti sąsajų ir su krikščioniškąja trejybe: Dievu tėvu, Dievu Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Vydūnas tokią trejybę įvardija kaip Visatos pagrindą. Žemiausioji Visatos dalis – tai regimoji, materialus Pasaulis, kuriame dabar gyvename, aukščiausioji – atma, kurią galime pasiekti tobulėdami. Šis tobulumas nėra taip lengvai prieinamas, tai gali trukti ištisus tūkstančius metų, priklausomai nuo kiekvieno individo karmos ir Viešpaties malonės. Žmogus traktuojamas kaip dvasinė esybė, kurios tikslas ištrūkti iš šio Pasaulio. Tam reikia laikytis būtinų tobulėjimui sąlygų: rasti teisingą pažinimą, ugdyti Dorą, sukontroliuoti prigimtį bei tvirtai pasišvęsti dvasinei tarnystei. Taip Siela evoliucionuodama keliauja per skirtingas Gyvybės formas, kol pagaliau pasiekia Visatos Kūrėją ir sugrįžta į savo tikruosius Namus. 

Komentarų nėra: