Pasak A. Andrijausko, Čiurlionio dailės neįmanoma suvokti nesusipažinus su Rytų civilizacijomis Garsiausio lietuvių dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio (1875–1911) gyvenimui ir kūrybai senoji indų filosofija darė stiprų poveikį. Rytai menininkui buvo itin svarbūs dvasiniam brendimui, pasaulėžiūrai ir kūrybai. Tai matyti iš jo laiškų, paveikslų, amžininkų prisiminimų. V. Krėvė senąją Indiją vadina savo dvasiniais pamatais, o M. K. Čiurlionis ant Indijos pamatų mato visos mūsų tautos namus: ,,ne kokio kito stiliaus, tik būtent indų pagodų – šventinyčių stiliaus turėtų būti lietuvių tautos namai“, – prisimena Liudas Gira dailininko žodžius (Neimantas, 1988, 206 p.).
Rytais kūrėjas pradėjo domėtis dar vaikystėje, kada kunigaikščio Mykolo Mikalojaus Oginskio rūmuose pirmą kartą išvydo Rytų tautų dailės kūrinius. Vėliau M. K. Čiurlionis pradėjo intensyviai gilintis į kosmologiją, astronomiją, literatūrą, indų religinę filosofiją ir mitologiją, skaityti senuosius indų raštus. Henri Bergson, Arthur Schopenhauer, Friedrich Nietzche akcentavo Rytų filosofijos ir religijos svarbą. Šių mąstytojų idėjos buvo ypač gajos M. K. Čiurlionio aplinkoje. Su orientalizmu menininkas susidūrė ir tiesiogiai, kada studijuodamas Varšuvos dailės akademijoje lankė literatūros ir filosofijos paskaitas, kuriose indų vediniams raštams buvo skiriamas ypatingas dėmesys.
Visi M. K. Čiurlionio tyrinėtojai (V. Ivanovas, B. Lemanas, S. Šalkauskis, I. Šlapelis, G. Kazokienė, N. Tumėnienė) pabrėžia jo artumą Rytams ir ryškų žavėjimąsi gamta bei kosmosu. Dailininkas ,,tarsi stengiasi perteikti amžinybės tėkmę, kurioje pasauliai kuriasi, nyksta, vėl iš naujo gimsta. Manytume, jog kūryboje sėkmingai išreikštas menininko vizijinis įsigyvenimas į kosminį būties vyksmą yra bene ryškiausias rytietiškasis tos kūrybos bruožas“ (Bagdonavičius, 2001, 276 p.). Indų filosofija kosmoso dėsnių suvokimą laiko svarbiu uždaviniu kiekvienam žmogui. Jam neliko abejingas ir mūsų dailininkas, kurio paveikslų pagrindinis objektas tampa visatos sandara. M. K. Čiurlionis buvo susipažinęs ir su prancūzų astronomo Kamilio Flamarijono idėjomis, paveikusiomis kai kuriuos paveikslus. K. Flamarijono nuomone, Žemės sąlygos yra sudėtingos dvasiniam tobulėjimui. Šiam tikslui yra daug palankesnės kitos planetos, ten žmogus galintis pasiekti didesnį dvasingumą (Etikos etiudai, 1978, 268 p.). Išsamias žinias apie tai randame šventuose Vedų raštuose. Dailininko paveiksluose Pasaulio kūrimas turi itin ryškių analogijų su Bhagavad-gitos vienuoliktu skyriumi, kur Krišna parodo Ardžunai visatos pavidalą. ,,Beje, ir pats M. K. Čiurlionis su jam tekusia kūrybinio vizijonieriškumo galia atrodo tarsi lyg būtų analogas Bhagavad-gitos Ardžunai, kuriam buvo suteikta ypatinga galimybė išvysti slėpiningąjį būties vyksmo vaizdą.“ (Bagdonavičius, 2001, 277 p.) Trylikos tapybos darbų ciklas ,,Pasaulio sutvėrimas“ (1905–1906) puikiai iliustruoja dailininko pasišventimą kosminėms paslaptims. Paveiksluose gimsta eterinis pasaulis, kuriame matyti nežemiški augalai, angeliškos ir zoomorfinės esybės. Kitos kosmoso vizijos atsiskleidžia viename iš geriausių dailininko paveikslų ,,Rex“. S. Šalkauskis gražiai atsiliepia apie M. K. Čiurlionį: ,,Jeigu reikėtų jį apibūdinti keliais žodžiais, mes pasakytume: jis buvo pasaulio sielos dailininkas“ (S. Šalkauskis, Raštai IV, 1995, 189 p.).
Kūrėjui tas pasaulis buvo beribis ir nepastovus, kur reiškiasi nenutrūkstama šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties, harmonijos ir chaoso kaita. Tokia pasaulio vizija glaudžiai susijusi su indų filosofijos panteistiniu būties suvokimu. Tiek laikas, tiek erdvinė struktūra M. K. Čiurlionio akimis praranda įprastą suvokimo formą. Jo amžininko J. Baltrušaičio pamąstymus apie mus supančią tikrovę galėtume laikyti adekvačiais dailininko paveikslams: ,,mūsų gyvenimo suvokimą riboja laikas ir erdvė, mes girdime ir matome tik per niekingą mažą atstumą“ (J. Baltrušaitis, Apimti žmogų iki dugno, 2001, 68 p.). Menininkas savo paveiksluose išreiškė būties beribiškumą, kūrė pasaulio viziją, perteikė transcendentinius išgyvenimus, kurie leidžia atsiplėšti nuo šio materialaus pasaulio ir pažvelgti į viską tarsi iš anapus. Dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė pripažįsta, kad M. K. Čiurlionis vaizdus, kuriuos perteikė savo paveiksluose, vargiai galėjo išvysti žemiškosiomis akimis. Jos manymu, dailininko kūryba įrodo, kad jis buvo ,,regėtojas“ ir M. K. Čiurlionio paveikslai yra astralinių kelionių metu patirtos vizijos (Indra, 1996, 23 p.).
Antropomorfizmas – kitas ryškus rytietiškas momentas dailininko kūryboje. Bhagavad-gita daugelyje vietų kalba apie sielos egzistavimą visose gyvose būtybėse. Siela, prieš gaudama žmogaus kūną, turi nueiti ilgą evoliucijos kelią ir persikūnyti visomis gyvybės formomis, kurių iš viso yra, kaip teigia Vedos, 84 00 000 rūšių. M. K. Čiurlionis vienodai mato žmogų ir gamtą, įžvelgdamas gyvybę visose gamtos formose. Nemažai gamtos reiškinių ar gyvūnų, kuriuos vaizduoja M. K. Čiurlionis, yra sužmoginti. Panteistinis pasaulio suvokimas atsispindi daugelyje dailininko darbų. Paveiksle ,,Vasara“ (1908–1909) medžiai turi žmogaus veido bruožus. Debesų pavidalu žmogiškos formos atsiranda ,,Fugoje“ (1908). Ne kartą M. K. Čiurlionis užsimena apie sielos persikūnijimą: prisipažįsta, kad jis jau gyvenęs prieš tūkstančius metų ir matęs ,,pasaulį panašų į pasaką“. Viename iš savo laiškų žmonai Sofijai Kymantaitei dailininkas aiškiai užsimena apie reinkarnaciją: ,,Žinai, kodėl nebijome? – sakei, – nes mes, nors ir numirtume, suvargus mūsų kūnui, susitiksime kituose kraštuose, ir taip visada tu ir Aš, nes mes esame Amžinybė ir Begalybė. Atsimeni? Tai buvo labai seniai ir, tikriausiai, ne kartą jau keitėme savo pavidalą, tik kad atmintis silpna ir prisiminti reikia ypatingų akimirkų“ (M. K. Čiurlionis, Laiškai Sofijai, 1973, 81 p.).
M. K. Čiurlionio laiškai ir straipsniai padeda labiau pažinti kūrėją. Iš jų matyti, kad ne tik menininko darbai, bet ir jo paties gyvenimo principai rodo ryškius senosios Indijos filosofijos pėdsakus. K. Stoškaus nuomone, M. K. Čiurlionis ,,priklauso prie tų absoliučių kūrėjų, kurių gyvenimas be jokių išlygų ir išimčių yra vientisas dvasinės kūrybos procesas“ (Etikos etiudai, 1978, 266 p.). Dailininko laiškuose ir dienoraščiuose randami tokie posakiai: ,,kiek buvo saulės mumyse“, ,,būtų man buvę nepaprastai šviesu, jei pats būčiau buvęs šviesesnis“, ,,ar atsimeni, kaip tiesei man šviesos kamuolį“, ,,bet reikia turėti šviesą su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse lyg nežinodami, kur privalo eiti“ (V. Landsbergis, M. K. Čiurlionio dailė, 1976, 55–56 p.). Tokių kūrėjo vidinių nuostatų šaltinis randamas Bhagavad-gitoje. Šventraštis moko, kad norint dvasiškai tobulėti ir išsivaduoti iš materinės iliuzijos (majos) žmogui būtina šviesą savyje auginti, įveikti egocentrizmą ir nesavanaudiškai tarnauti visoms gyvoms būtybėms. Tokiu būdu ir kitiems žadinti šviesą, t. y. skatinti norą išsivaduoti. Analogiškai apie šviesą kalba ir Vydūnas savo raštuose: ,,Apsišvietimas nėra daug mokslo turėti, o žmogiškesniu tapti“ (Vydūnas, 1909, 12 p.). Bhagavad-gitoje tas šviesėjimas dar vadinamas sąmoningėjimu. Aukščiausias Dievo Asmuo Krišna, kreipdamasis į Ardžuną taria: ,,O Bharatos sūnau, kaip viena saulė apšviečia visą mūsų visatą, taip ir kūne esanti viena gyva esybė sąmone apšviečia visą kūną“ (Bhagavad-gita 13.34, 612 p.). Taigi akivaizdu, kad M. K. Čiurlionis kalba apie sąmonės šviesėjimą. Šiuo klausimu sau jis kėlė itin griežtus reikalavimus. Broliui dailininkas rašė tokius samprotavimus apie galimybę dirbti su vaikais: ,,Aš dabar negalėčiau būti mokytoju, nes esu pavydus“ (M. K. Čiurlionis, Apie muziką ir dailę, 1960, 25 p.).
Šeštas Bhagavad-gitos skyrius kalba apie Dhyana jogą – mechanines praktikas, suvaldančias protą ir jusles. Vydūnas iš visų šventraštyje išvardintų jogos sistemų jai skiria mažiausiai dėmesio, V. Krėvė ja žavisi, o M. K. Čiurlionis, galime manyti, praktikavo kai kuriuos jos metodus. Akivaizdžių aliuzijų į šią jogą galime įžvelgti M. K. Čiurlionio laiške broliui Povilui, kuriam jis išsako savo susižavėjimą tokiomis dvasinėmis praktikomis: ,,patinka pažiūros indų fakirų, kurie tvirtina, kad mintys, ar kaip jie vadina ,,elementalė“, tai gyvos būtybės, be kūno ir be formos, sakytum veikli kariuomenė, suorganizuota stiprios valios žmogui, kuris su jų pagalba viską nugali, arba vėl yra neregėtas priešas, kuris slegia ir ne kartą gabų, bet silpnos valios žmogų nuveda į moralinį ir fizinį sunykimą“ (Čiurlionis, 1960, 251–252 p.). Paraleliai galėtume sugretinti panašias idėjas Bhagavad-gitoje: ,,Tam, kas nugalėjo protą, jis yra geriausias draugas, o kas nesugebėjo to padaryti, tam protas – didžiausias priešas (Bhagavad-gita 6.7, 283 p.). Kitas M. K. Čiurlionio laiško sakinys leidžia manyti, kad Bhagavad-gitoje minimi dvasinės praktikos principai padėjo menininkui pasiekti neblogų rezultatų kovoje su protu: ,,Prieš porą metų man buvo labai blogai ir baisiai sunku, nemiegodavau naktimis ir manydavau, jog nelaimingesnio žmogaus nėra visoje žemėje. O dabar beveik metai kaip man nuostabiai ramu, šviesu ir gera širdyje. Jeigu esu nelaimingas, tai irgi tik dėl savo mieliausių minčių (Čiurlionis, 1960, 82, 252 p.). Filosofo K. Stoškaus pastebėjimu, paveikslas ,,Tiesa“ visiškai atspindi jogos praktiką, kontroliuojančią mintis ir protą (Etikos etiudai, 1978, 275 p.).
Mūsų gyvenimo koncepcija paprastai remiasi Vakarų mokslu, kuriam netobulos juslės ir logika yra du pagrindiniai pažinimo metodai. Tačiau toks mokslas turi daugybę trūkumų, nes tegali pažinti materiją. ,,Materialistiškas, t.y. materijon panardintas protas tarnauja materialaus mokslo pažangai, kuri baigiasi pragaištingų branduolinių ginklų sukūrimu. Tačiau jei protas veikia skatinamas dvasios, jis nuostabiausiai padeda gyvai būtybei grįžti namo, atgal pas Dievą, ir pelnyti amžiną, palaimingą gyvenimą“ (Šrimad Bhagavatam, 2007, 73 p.). Vedose pateikiamos žinios taip pat yra mokslas, tačiau jo materija neriboja. M. K. Čiurlionis pasikliovė būtent pastarosiomis žiniomis: ,,Man atrodo, kad giliausias savęs pažinimas yra už mūsų proto ribų, tai kaip giliausias visatos, pradžių pradžios pažinimas etc. etc“ (Čiurlionis, 1960, 83 p.). Matyti, kad Vydūno ir M. K. Čiurlionio požiūris į mokslą visiškai tapatus. V. Bagdonavičius, gretindamas M. K. Čiurlionį ir Vydūną, indų dvasinį palikimą traktuoja kaip svarbiausią veiksnį, nulėmusį jų gyvenimo ir kūrybos principus (Bagdonavičius, 2001, 181 p.).
Teksto autorė Inga Jarmoškaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą