Arvydas Šliogeris apie savo Dievus

Raigardo slėnis Lietuvoje

Mano Dievas yra šio Pasaulio Dievas. Mano Dievo altoriai yra Ąžuolai, Miškeliai, laukai, drebulynai, žydinčios obelys, upeliai, ežerai, žolynai, kalvos, ūkanos ir upėtakiai. Saulė yra mano Dievas, debesys yra mano Dievas. Štai vienas mano dievulis gyvena Grūdos upelio sietuvėlėje, kiek žemiau Marcinkonių.

Senoji Lietuvių religija buvo stebėtinai nestabmeldiška – Lietuvis meldėsi ne lėlėms ar pasakoms, o gamtiniams Gyvybės gyvūnams – Medžiui, žalčiui, lietui ar Saulutei, ir tuo Mes, dabartiniai Lietuviai, galime didžiuotis. 

Sulaukęs tiek metų, kiek turiu, aš esu debesų ir upelių Žmogus; kažkada Kavolis labai tiksliai pasakė: laukų ir Miškų Žmogus. Visi mano Dievai, visos mano dievybės yra ten, laukuose ir Giriose, kalvose ir debesyse. O jeigu kas mane vadina ateistu, tai jau ne mano bėda. Aš nesu joks ateistas ir netgi visai nejuokaudamas tą Gyvosios Gamtos Galybę, kuri man dovanoja absoliučiai viską, vadinu Senuoju Šeimininku – čia iš Faulknerio – arba Senuoju Sodininku.