Jonas Vaiškūnas apie Lietuvių Laiko sampratą

"Žmonija ir Žmogus visa ilgaamže savo istorija grindė ciklinę Laiko sampratą, paremtą kosmine arba gyvosios Gamtos atsinaujinimo filosofija. Tokioje pasaulėžiūroje Laikas nesikaupia už nugaros ir negula ant Žmogaus ir Žmonijos pečių slegiančiu sunkiu sustingusiu istoriniu Akmeniu, kuomet nei nuritinti, nei palengvinti šios naštos jokiomis pastangomis neįstengtum.
Erdvė ir Laikas paklūsta ciklams, o ratui apsisukus vėl susidaro aplinkybės, kai gali išgyventi pradžią, sulydyti susikaupusį blogį, nugalėti Mirtį ir atgimti, prisikelti naujam Gyvenimo ratui."