 |
| Nuotraukoje - M.K.Čiurlionio "Žvaigždžių sonata" Allegro ir Dž.R.R.Tolkino "Manvės salės". |
PROF. CHARLES RIDOUX
Armfroipret, Prancūzija
Prieš trisdešimt penkerius metus, 1971 - aisiais, mano draugo Antano Andrijausko dėka, turėjau puikią galimybę aplankyti M. K. Čiurlionio muziejų Kaune. Didžiai nustebino Čiurlionio tapybos pasaulis. Dailininko vaizduotė vis dar užgauna manyje giliai esančią stygą, taip amžiams palikdama žymę.
Panašų jausmą išgyvenau ir 1976 - ųjų pavasarį, praėjus keleriems metams po susitikimo su Čiurlionio kūryba. Tuomet susipažinau su anglų mokslininko, Oksforo universiteto profesoriaus J. R. Tolkino fantastiniu pasauliu. Tačiau apie ryšį tarp šių menininkų tuomet negalvojau, nes pirmo įspūdžio dėka jokio sąryšio lyg ir neįžvelgiau. Be to, būdamas viduramžių istorijos specialistas, viduramžių studijų evoliucijos Prancūzijoje žinovas, niekada nemaniau tyrinėti Čiurlionio ar Tolkino. Tačiau atsitiko taip, kad leidėjas paprašė manęs parašyti sintezę apie visą Tolkino kūrybą, kuri 2004 - aisiais metais pasirodė knyga "Tolkien, la Chant du Monde". Dirbdamas prie šios knygos netikėtai suradau paralelių tarp Čiurlionio ir Tolkino fantazijos pasaulių.
Genijų sąsajų paieškas būtų galima pradėti nuo Didžiosios bangos, kuri praryja visą kontinentą. Nuo mito apie Atlantidą, kuris pranašauja šio kontinento katastrofišką baigtį. Šis mitas buvo svarbus daugybei didžių žmonių. Juo itin domėjosi Platonas. Juk M. K. Čiurlionio „Jūros sonatos" finalo motyvai aiškiausiai pasikartojanti tema Tolkino kūryboje. Tai chaotiškas laikotarpis tarp skirtingų amžių, kuris aprašytas Legendariume. Iš tikrųjų, didžiulė banga, sukelta besaikės Numeronų salos gyventojų puikybės praryja ją, padarydama galą salos karališkajai linijai. Pergalė prieš Sauroną Žiedo kare Trečiojo amžiaus pabaigoje - centrinė „Žiedų valdovo" tema įgauna finalinės tamsiosios bangos formą, kuri veltui stengiasi praryti pasaulį ir ženklina baisiausios jėgos pabaigą.
Pradėdamas nuo šios paprastos temos pastebėjau dvasinį ryšį tarp dviejų vizionierių - Tolkino ir Čiurlionio. Tačiau tai nėra įtaka, kurią darytų vienas kitam, nes didysis lietuvių menininkas mirė 1911 metais, o Tolkino pirmieji poetiniai tekstai pasirodė 1916 m. Žinome, kad tragiškos XX a. aplinkybės sutrukdė Čiurlioniui užimti deramą vietą intelektualiniuose ir meniniuose Vakarų Europos sluoksniuose. Taigi Tolkinas tikriausiai nebuvo susipažinęs su Čiurlionio kūryba, nors labai domėjosi Šiaurės šalių mitologija, ypač suomių epu „Kalevala".
Skaitydamas paskaitą Vilniuje turėjau progos paminėti keletą giminingų temų ir bendrų bruožų, esančių Čiurlionio tapyboje ir Tolkino Legendariume. Pats Tolkinas Legendariumu vadina savo pasakojimų bei kitų tekstų apie Viduržemį visumą -pradedant nuo pasaulio sukūrimo ir apimant visus vėlesnius amžius.
Jau pirmuose poetiniuose Tolkino tekstuose, parašytuose I - ojo Pasaulinio karo metu, kuriame jis kovėsi mūšiuose prie Somos, esama mitologijos apraiškų.
1954 m. pasirodė „Žiedų valdovas". Knyga pelnė pasaulinę šlovę. Šeštojo dešimtmečio karta Amerikoje ją pavertė „kultine".
Savo tekstuose mitologinę temą Tolkinas nuolat turtino - papildydavo ir keisdavo iki pat gyvenimo pabaigos. Visa tai skaitytojas gali rasti dvejose knygose, kurias po autoriaus mirties išleido jo sūnus Kristoferis. Pirmasis kūrinys „Silmarilionas" (1977 m.) - sakmės forma pateikta Viduržemio Elfų karalysčių istorija ir didieji valarų (pasaulio sargybinių) mūšiai su tamsos valdovu Morgotu. Dvylikos knygų, apimančių Viduržemio istoriją, struktūra yra labai įvairi. Čia esama daugybės pasakojimo versijų, kurias moksliškai traktavo ir anotavo Kristoferis Tolkinas. Tačiau Viduržemis nėra vienintelė tema. Sutinkama daug įdomių traktatų įvairiausiomis temomis: Legendariumo pasakojimuose aprašytų žmonių istorijos, jų kalba, filosofija bei religija. Šiuose gausiuose tekstuose skaitytojas randa visus Tolkino sukurtus mitologijos elementus, o taip pat ir Legendariumo rankraščių istoriją.
Yra žinoma, jog be literatūrinių kūrinių Tolkinas dar ir tapė įdomius paveikslus, nors jo kūrybinio genijaus širdis buvo filologija pačia stipriausia šio žodžio prasme -meilė žodžiui, logos. Būtent ši meilė ir suteikė laisvę jam sukurti keletą naujų kalbų, o kai kurias net ir išvystyti. Kaip, pavyzdžiui, dvi pagrindinės elfų kalbos - kvenja ir sidų kalba. Tai ir paskatino sugalvoti veikėjus ir veiksmo vietas tam, kad būtų galima įprasminti šias kalbas. Tokios yra Tolkino prozos lingvistinės ištakos.
Tolkino fantazijos genijus ryškiai matomas ne tik literatūros kūriniuose, bet ir jo paveiksluose. Tai puikiai aprašyta knygoje „Tolkinas - menininkas ir iliustratorius" (Toklien, Artist and Illustrator) talentingų mokslininkų Wayne Hammond ir Christibna Scull. Pagrindinis Tolkino iliustracijų ir piešinių bruožas yra mažas formatas. Paprastai jie būdavo atliekami ant 30 cm2 popieriaus lapų. Tolkino taip vadinamieji „mažieji menai", kuriuos sukuria amatininkai ir įkūnija juose tiesą ir grožį lygiai taip pat, kaip ir tapyboje ar skulptūroje. Tolkinas žavėjosi tokiais talentingais portretistais kaip Frans Hals ir Van Dyck. Be to, jam darė įtaką Arthur Rackham ir jo būdas piešti medžius.
Tolkino motina, talentinga menininkė, kilusi iš graverių ir spaudų gamintojų šeimos iki pat mirties (1904 m. ) daug dėmesio skyrė savo dviejų sūnų mokslui. Ji parašė traktatą apie ornamentiką, kuris beveik neabejotinai sužadino Tolkino susidomėjimą kaligrafija. Pagrindinė Tolkino kūrybos dalis kartu su rankraščiais yra saugoma Oksfordo universiteto Bodlio bibliotekos Vakarų rankraščių skyriuje ir Marąuette universiteto bibliotekos Archyvų bei Specialiųjų kolekcijų skyriuje Milvokyje, Viskonsino valstijoje.
Kaip ir Čiurlionio kūryba, Tolkino menas yra įkvėptas gamtos. Tačiau meninkas dažnai savo idėjas, kilusias stebint gamtą, jūras, miškus, o taip pat ir architektūrą, pratęsia. Kartais iš to stebėjimo gimdavo kūriniai artimi abstrakčiam menui. Geru pavyzdžiu gali būti nuostabus piešinys „Mėnesiena virš miško".
Tolkinas - „Mėnesiena virš miško"
Kai kurie ankstyvieji Tolkino kūriniai turi paslaptingus pavadinimus, tokius kaip „Prieš" (Before) ir „Po" (Aftewards), perteikiančius šventą atmosferą, tačiau turinčią ir siaubo atspalvį. Šiuos kūrinius neabejotinai galima lyginti su Čiurlionio darbais.Piešinyje „Prieš" dominuoja grėsmingas koridorius, kuris apšviestas dviejų ant kolonų pritvirtintų deglų, vedantis link kažko - panašu link durų, link neaiškios šventyklos, kur yra šviesos arba tamsos pasaulio pradžia, tačiau nežinome kurio. Mes galime palyginti šią angą su portiku ir kabančiu varpu pirmoje Čiurlionio „Laidotuvių simfonijos" ciklo dalyje.
Piešinys, kurį Tolkinas pavadino „Po" (Aftewards), vaizduoja žmogų nulenkta galva, kuris, atrodo, praėjo pro šias duris ir artinasi fakelų nušviestu taku šviesos link. Tokia yra ir Čiurlionio laidotuvių ciklo procesijos tema ketvirtame ir penktame paveiksluose. Mes žinome, kad Čiurlionis iš tiesų mėgo fakelų motyvą. Šių dviejų menininkų artumas ypač ryškus kūrinyje tokiu pačiu pavadinimu „Mintis". Abiem atvejais idėją išreiškia didelio kūno fone nulenkta galva. Čiurlionio kūrinyje švytintys spinduliai sklinda iš figūros akių, o Tolkino darbe saulė formuojasi apie mąstytojo galvą. Ir mes nežinome, ar figūra kviečia, ar yra tamsi.Kitas Tolkino ankstyvojo laikotarpio piešinys primena temą, tikrai esančią Čiurlionio kūryboje - tai vaikščiojimas virš bedugnės, perėjimas iš vieno pasaulio į kitą. „Pasaulio krašte" (End of the World) matome ištįsusį siluetą ant uolos viršūnės, kuris permatomu lašeliu išnyksta nušviestoje jūroje. Figūra žengia į prarają „linksmai ir drąsiai". Prisimename „Žalčio sonatos" Scherzo arba „Zodiako ženklų" Dvynius.
Svarbus Tolkino meninės kūrybos aspektas yra jo literatūrinių kūrinių iliustracijos. Kai kuriuose kūriniuose vaizduojami Viduržemio Elfų karalysčių išbandymai, - kai nuverčiamas Gondolinas ir drakonas Glaurungas nusiaubia Nargotrondo olas („Silmariliono" antra dalis ). Keli piešiniai iliustruoja scenas iš „Hobito" (1937 m. ), kurio sėkmė paskatino Tolkiną savo leidėjo užsakymu parašyti „Žiedų valdovą", šie piešiniai glaudžiai susiję su tekstu. Jie padeda autoriui atskleisti besivystančio veiksmo foną.
Tolkino tapyboje, kuri tiesiogiai susijusi su literatūra, esama mažiau sąryšio su Čiurlioniu, nei ankstyvuosiuose bei vėlyvuosiuose jo darbuose. Tačiau užbaigęs „Žiedų valdovą" (išleistą 1954 m.) vėlesniuose darbuose Tolkinas grįžta prie dekoratyviosios dailės, kur, pavyzdžiui, „Numenoro kilimas" primena Čiurlionio operos dekoracijų eskizus ir vinjetes - užsklandas lietuvių liaudies dainoms.Paskutiniu savo kūrybos laikotarpiu Tolkinas sukūrė elfų heraldiką, remdamasis griežtomis taisyklėmis, tačiau neturinčiomis nieko bendra su viduramžių heraldika, šie herbai yra labai gražūs, puikių spalvų, harmoningų formų.
Daugiaaspektei Tolkino kūrybai ypač svarbios dvi sritys - tai kaligrafija ir išgalvota kartografija. Sugalvojęs naujų kalbų įvairioms nežmogiškoms būtybėms, kurios gyveno jo Legendariume (elfai, dvarfai, orkai, entai ir t.t.), jis sukūrė ir tų kalbų alfabetus. Tolkinas buvo viduramžių specialistas ir dėstė viduramžių anglų kalbą ir literatūrą Osforde, todėl buvo gerai susipažinęs su to laikotarpio rankraščiais. Vienas tokių rankraščių yra laiškas karaliui Elesarui, kuris parodo, koks sudėtingas buvo jo darbas.
Kartografija taip pat buvo svarbus Tolkino kūrybos elementas. Jo Legendariume yra daug smulkių žemėlapių, kurių daugumą iš tikrųjų sukūrė Kristoferis Tolkinas. Jis nuo vaikystės buvo savo tėvo kūrybos pirmasis skaitytojas ir gerbėjas.Pasižiūrėkim iš arčiau į Tolkino ir Čiurlionio kūrybos panašumus. Vienoje iš pačių reikšmingiausių esė apie Čiurlionio tapybos estetiką (kuri buvo išspausdintas dar dailininkui gyvam esant) Valerianas Čudovskis pabrėžė, kad vyraujantis dailininko kūrybos bruožas yra vertikalumas. Tai itin ryšku miško motyve, kuris labai brangus pačiam autoriui. Viena Valeriano Čudovskio citata apie tai, kaip Čiurlionis tapė mišką, tinka ir Tolkinui:
„Yra jo eskizų, kurie aiškiai rodo, kad jam žvelgiant į miško gelmę, jis nematė medžių atskirai. Jis iš tikrųjų suvokė tik bendrą vertikalų medžio kamienų įspūdį ir jis kūrė paveikslus, kurie savo stebuklingu realizmu įkūnija abstraktų idealizmą".Vertikalumo estetiką ryškiai vaizduoja dvi Tolkino iliustracijos. Pirmoji -„Fangorno Miškas" (Taur - na - Fuin) susijęs su vieta minima „Silmarillione", o antroji - „Gūdžioji giria" - miškas, kurį Bilbas ir jo bendražygiai turi pereiti „Hobite".
Pirmajame piešinyje stilizuoti kamienai ir lapų nebuvimas suteikia miškui abstraktų pojūtį. Slogios atmosferos asociaciją sukelia tamsoje ir tyloje skendinti begalinė erdvė.
Kartais medžiai yra ir harmonijos bei grožio siuntėjai, kaip, pavyzdžiui, „Amaliono medis", kurio stilizuoti žiedai, maži ir dideli, simbolizuoja eilėraščius ir legendas. Todėl šis medis yra tam tikras Tolkino Legendariumo, sudaryto iš daugybės pasakojimų ir legendų, kurie toliau daugiau ar mažiau vystomi, simbolis. Anot Tolkino, sukurtų kalbų žinovo Carl F. Hofstetter'io „Amaliono" vardas kilęs iš kvenja kalbos žodžio „Amalia", kuris reiškia „turtingas" arba „palaimintas". Taigi, Tolkino Legendariumas pagal tai turėtų reikšti „palaiminimų medį".
Kita Tolkino didžioji tema yra šventasis kalnas. Kalnas laikomas šventu savaime ir nėra reikalo ant jo statyti šventovės. Tai siejasi ir su dievo Eru kultu, kuriam nereikia dvasinio tarpininkavimo; jis tik prašo tų, kurie ateina jo pagarbinti, visiškos tylos. Vienatvėje ir tyloje žmogus suranda ryšį su dieviškumu. Keli Čiurlionio kūriniai parodo šią dvasios išmintį, pavyzdžiui, garsusis tapybos darbas „Ramybė", šventasis kalnas par excellence Tolkino Legendariume yra Taniquetil'as Palaimintoje Valinoro Karalystėje Tolimuose vakaruose. Jo viršūnėje gyvena Monvi, pirmasis valaras, turintis tiesioginį ryšį su vieninteliu dievu Eru.Viename savo piešinių Tolkinas pavaizdavo Manvės Sales ant Pasaulio Kalnų virš Faerie, kuriuos Wayne Hammond ir Christina Scull apibūdino taip:
Vienas kalno šlaitas maudosi saulės šviesoje, o kitas švyti šaltai apšviestas mėnulio pjautuvo. Įvairūs čia pavaizduoti atmosferos sluoksniai atitinka Tolkino aprašytuosius „ Ambarkanta arba Pasaulio kontūrai" išleistame 1930 m. Paprastai gryna skaidri vidurinė atmosfera Ilmen, kurioje yra Saulė, Mėnulis ir žvaigždės plyti tiesiai virš Valinoro, bet kartais Vista, žemiausioji atmosfera atkeliauja virš Viduržemio..." (Hammond, p. 54).
Ir vėl negalime atsistebėti ryšiu tarp šios vizijos ir Čiurlionio „Žvaigždžių sonatos" Allegro, nors labiau statiškuose Tolkino piešiniuose nėra čiurlioniškosios kosmogoninės temos (perėjimo iš chaoso į kosmosą).
Tolkino fantazijos pasaulyje reikšminga vieta skiriama bokštams ir miestams, kurie dažniausiai yra viduramžių stiliaus. Taigi, „Žiedų valdove" Mordorą, Tamsos valdovo teritoriją, supa siaubingi bokštai, o jų centre stovi Barad Duras, kuriame gyvena pats Sauronas.
Vienas Tolkino piešinys vaizduoja ypač sukrečiantį ir grėsmingą šios bloga lemiančios vietos keliamų pavojų vaizdą. Fone pavaizduotas Lemties kalnas, nuo kurio teka lavos upė. Tokia pat siaubinga vieta sukurta viename niūriausių Čiurlionio paveikslų „Baladė (Juodoji saulė)". Jis gali tapti puikia tamsiųjų jėgų įsiveržimo iliustracija Tolkino „Žiedų valdove".
Siūlau išvadą su dviem galutinėm pastabom (komentarais). Pirma, vienas Tolkino kūrybos privalumų yra tas, kad ji įkvėpė visą eilę iliustratorių, kelis iš jų labai talentingus. Atrodo, jog tokio pasaulio, kaip Legendariumas sukūrimas pagimdo grožį net jei tame egzistuoja siaubas. Kai kurie žymiausių Tolkino iliustratorių yra Alan Lee, Jon Horoe ir Ted Nasmith. Galima prisiminti Peter Jacksoną, „Žiedų valdovo" rodyto kino teatruose 2001 - 2003 m. režisierių, kuriam minėti iliustratoriai buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis, gal net įtakingesni už pačią Tolkino kūrybą.
Iliustratoriai atskleidžia tris požymius, kurie priartina Tolkino ir Čiurlionio fantazijos pasaulius: šventumo jausmą, visatos pajutimą ir puikų architektūrinį plastiškumą.
Pagaliau galime prisiminti, kad Čiurlionio kūrybinis genijus susijęs su lietuvių kultūros atgimimu XIX a. pabaigoje. Tolkinas troško sukurti „Mitologiją Anglijai". Taigi dviejų genijų kūryba tvirtai stovi ant nacionalinio pagrindo ir tai netrukdo jų universalumui Be abejo, tas bruožas prisideda prie to, kad šiems dviems vizionieriams būtų suteikta svarbi vieta meninėje ir dvasinėje sąmonėje tų, kurie ilgisi naujo pasaulio „užbūrimo".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą